Naujienos
2003-iųjų rugpjūčio 9-ąją Daktarų šeima pompastiškai atšoko H. Daktaro sūnaus Enriko ir jo ilgametės draugės Indrės vestuves. Eltos nuotr.
Henrikas Daktaras „Akistatos“ žurnalistui prisipažino kolekcionavęs spaudos iškarpas apie savo audringą praeitį.
Ar tikėti fantastiška versija?
Šio žurnalistinio tyrimo autorius, kelerius metus rinkęs medžiagą apie galingiausios ir ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios kriminalinės grupuotės – „daktarų“ – istoriją, apie „Vilijos“ restorane įvykdytą kruvinąją akciją, per kurią buvo žiauriai nužudyti penki „slabadinių“ aplinkos vyrai, prisimena susitikimus su rugsėjo 4-ąją Bulgarijoje sulaikytu H. Daktaru.
Prieš šešerius metus Kauno Vilijampolėje, J. Naujalio gatvės 18-ajame name, kur kadaise Henytė užaugo, o vėliau sumanė suformuoti siaubą visuomenei keliantį nusikalstamą susivienijimą, „Akistatos“ žurnalistas tris kartus susitiko su H. Daktaru.
Per tuos susitikimus, vykusius H. Daktaro motinos Jadvygos Daktarienės namuose, Henytė nevengdavo pasakoti išgalvotas istorijas.
Pirmasis susitikimas, kuriame šnekėtasi ne tik gyvenimiškomis temomis, buvo įrašytas į garsajuostę. Kiti du – pasvarstymai apie jo sūnaus Enriko Daktaro reikalus su teisėsauga bei 1993-iųjų skerdynių „Vilijos“ kavinėje versijas – praėjo griežtai be žurnalisto darbui įprastų diktofonų, mikrofonų ir kasečių.
Atrodė, kad šiais pasakojimais jis siekia nubalinti savo įvaizdį. Kodėl reikėtų tikėti šiomis fantastinėmis pasakomis, kurios atrodo kaip žlugusio žmogaus paskutinis iššūkis visuomenei? „Kad ir kaip būtų, aš už savo principus eisiu toliau ir netylėsiu. Manęs nejaudina kaina“, – atsakė Henytė.
Atpalaiduoja gyvūnai
Žurnalistas pasiteiravo, kaip pašnekovas, atkakliai vengiantis mėsos ir alkoholio, blaivia sąmone vertina šiuolaikinio kriminalinio jaunimo „žygdarbius“.
„Kadaise restoranuose susirinkdavo visi pažįstami žmonės, draugai, o dabar į juos ateina jaunuoliai, kurie mėgsta vaizduoti esą bosai. Vieni prieš kitus jie puikuojasi brangiais mobiliaisiais telefonais arba iš draugų skolintais automobiliais. Po to visi rūko, geria ar „prisikaifuoja“, o galiausiai – pjaunasi. Bet aš dar pastovėsiu už save ir savo šeimą“, – tvirtino Henytė.
Suradęs laisvesnę akimirką Henytė tvirtino, kad didžiausią dėmesį skiria savo augintiniams – nuo vaikystės pamėgtiems balandžiams, triušiams, žąsims, vištoms ir šuneliams.
Per pokalbį jis pabrėžęs, kad vaikystėje lankęs Tado Ivanausko zoologijos muziejų ir labai domėjęsis įvairiais gyvūnais. Henytė aiškino, kad geriausiai atsipalaiduoja stebėdamas gyvūnijos pasaulį, kuriame nėra nuožmios kovos dėl valdžios, pinigų ar nekalto kraujo troškimo, tėra elementari kova dėl būvio.
Slapti susitikimai su verslininkais
Į laisvę sugrįžęs Henytė sakė iškart pajutęs, jog žmonės vengia jo draugijos. Jis teigė, kad su žinomais Kauno verslininkais dažniausiai susitikdavęs nuošaliose vietose – atokesnėse automobilių stovėjimo aikštelėse, užmiesčio užeigose, o kai kada – ir automagistralėse. „Matyt, jie bijo, kad kažkas pamatys, o po to jie „susiteps“ ir praras prestižą, dėl kurio jie taip ilgai kovojo“, – svarstė Henytė. 2 psl. >
ANTANAS 2009-12-01 21:29
JO NEBLOGAI
zynys 2009-10-13 02:13
mafija sedi seime o h.d. teisingas zm.
- 2009-10-11 03:00
Vis stebiuosi kokia grazi ta daktariene, kaip angeliukas, o cia tokius dalykus raso
grybas 2009-10-07 19:11
issiseme oi issiseme jau zurnalistas.nebeturi ka rasyt tai lai apie kedi raso