Naujienos
Lietuvoje užpuolami kitų rasių atstovai, vengiama tamsiaodžių sportininkų, dainininkių. Viena mano pažįstama vilnietė, pamačiusi gatvėje juodaodę merginą, pasakė man: „Aš ne rasistė, bet Dieve mano - kokia ji vis tik juoda! Košmaras!“ O juk mano pažįstama - žmogus su aukštuoju išsilavinimu, mokslo daktaras. Tai ir yra instinktyvusis rasizmas. Baisėtis kitos rasės, kitos religijos, tautybės žmogumi. Dieve mano, koks jis juodas! Vienas prancūzas(baltosios rasės) man pasakojo, kad Kongo kaime, pamatę jį su grupe baltų turistų, juodaodžiai vaikai rėkė iš siaubo.
Mes jau pripratome prie to, kad miela, kaip Kongo gyventoja atrodanti, juodaodė gali švariai, be akcento kalbėti prancūziškai, ir būti „prancūze“. Tarp kitko čia, Prancūzijoje man teko pirmą kartą pavartyti, prancūzų kalba, Adolfo Hitlerio „Mano kova“. Būsimasis fiureris prancūzus kaltina tuo, kad jie pradėjo maišyti europietišką kraują su afrikietišku, aukštesniąją rasę su žemesne. Kol kas šioje knygoje nesijaučia Osvencimo krematorijaus dūmai- bet kuras krosnims jau paruoštas.
Ir vis tik nesiruošiu čia girti prancūzų už jų pakantumą juodiesiems, mulatams, azijiečiams, kurie laikomi lygiateisiais prancūzais (neretai gatvėje praeina prancūzų vaikų grupės, kuriose baltaodžių būna nedaugiau nei pusė). Norėčiau pasakyti ką kitą - kad Prancūzijoje ne viskas taip paprasta. Yra dalykų, apie kuriuos ir ten nekalbama.
Taip, juodaodžiai prancūzai niekam Prancūzijoje nesukelia kvailų šūksnių: „O Dieve, koks jis kitoks nei aš, mielasis!” Jei gyventi nebaltam žmogui - tai tik ne Lietuvoje, kur į jį žiūrima kaip į marsietį. Jam reikia gyventi Paryžiuje. Tačiau, kai pradedi galvoti, kyla daug klausimų, susijusių su rasizmu pačioje Prancūzijoje. Kitokiu rasizmu. Pavyzdžiui, kur juodieji, mulatai, azijiečiai Prancūzijos parlamente? Kiek miestų merų Prancūzijoje ne baltosios rasės? Kiek juodaodžių vadovauja stambioms kompanijoms, bankams, kiek jų yra milijonieriai?
Deja, tokių beveik nėra. Užtat apsaugininkai prie kiekvieno viešbučio durų, kiekvienos parduotuvės - beveik visada juodaodžiai. O kita vertus, nė viename restorane, nė vienoje Paryžiaus kavinėje nesutikau juodaodės padavėjos. Ar ne keista? Suvokti tokio reiškinio priežastis nesunku: pietaujantiems restoranuose klientams (o leisti sau ten valgyti dažniausiai gali būtent baltieji), ko gero, būtų nelabai malonu, jeigu juos aptarnautų juoda kaip anglis afrikietė, tegul ir be akcento kalbanti prancūziškai. Restorano savininkas ne rasistas, bet jis galvoja apie pelną. O kas, jei aš būčiau juodaodė ir eičiau samdytis tokiam darbui restorane? Kaip paaiškintų nenorą mane priimti, jei būtų laisva darbo vieta?
Prancūzijoje nepalyginamai didesnė žodžio laisvė nei Lietuvoje. Čia galima kalbėti apie bet ką. Bet yra dalykų, apie kuriuos priimta garsiai nekalbėti. Aš įsitikinęs, kad ir apie šią problemą kur nors galima bus surasti kažkokio prancūzų publicisto knygutę – bet jos tiražas minimalus, skirtas siaurai auditorijai. Pagrindiniai Prancūzijos laikraščiai nerašo, kodėl juodieji nevadovauja Prancūzijos miestams ir neposėdžiauja parlamente. Neakcentuoja klausimo - ir jo kaip ir nėra. 2 psl. >
purksis 2012-02-03 00:03
Jei nori gyventi laimingą gyvenimą – susiek jį su tikslu o ne su kitais žmonėmis ar daiktais.
viskas aišku 2009-10-16 15:43
neokonams, o tiksliau save vadinantiems zydams, tautu margumyne yra lengva manipuliuoti...
o dieve 2009-10-16 15:37
koks kvailas tas Melnikas. Lietuva neturejo koloniju ir neturi rasizmo problemos. ir kodel tam...
Ona 2009-10-13 15:33
mieli ponai,bet kokios tautos praskiedimas kitataučiais yra tik teigiamas dalykas ir medicinine...