Naujienos
Gruzinų poeto eilėraštis
Lietingą spalio 8-osios vakarą Laisvasis universitetas ir audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“ kvietė į paskaitą-diskusiją su dviem menininkais. Fotografas Alvydas Lukys nagrinėjo klausimą „tai, kas gi ta fotografija?“, o poetas Benediktas Januševičius skaitė pranešimą apie „vizualiąją poeziją“. Diskusijos virė gan neįprastoje vietoje - Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, Vasaros 5.
Fotografija kaip paveikslas
Kiekvienas klausytojas, pravėręs 7 korpuso duris, gavo po suvenyrą – veidrodėlį, prie kurio pritvirtintas lapelis su užrašu „ar matei (ne)normalų žmogų?“
Paskaitą pradėjęs Alvydas Lukys priminė, jog 1839 metais fotografija buvo išrasta kaip technologinė priemonė, automatizuojanti paveikslo sukūrimą. Pasak jo, ilgą laiką fotografija ir buvo suvokiama kaip paveikslėlis. Dar XIX a. fotografijos tendencijoms buvo būdinga tai, kas vyravo to meto tapyboje.
Ko gero, tai nenuostabu, nes camera obscura (optinis įrenginys, šviesai nelaidi dėžutė, per kurios sienelėje esančią skylutę įeinantis šviesos spindulys krisdamas ant kitos sienelės sukuria išorinio vaizdo projekciją), turėjusi įtakos fotografijos atsiradimui, buvo plačiai naudojamas dailininkų. Prietaiso detalus aprašas pasirodė jau 1485 m., sukurtas Leonardo da Vinčio.
Medijų visuomenė = šizofreninė visuomenė?
Šiandieninė visuomenė jau nebegali gyventi be vaizdų kultūros, nuo jos ji tampa priklausoma. A. Lukys fotografijos poveikį visuomenei apibūdina kaip tam tikrą šizofrenijos efektą, kai per įvairias medijas žmogų ima atakuoti galybė vaizdų ir jei į tai nustoji žvelgti kritiškai, gali tapti valdomu. Imama nebesuprasti, kur ta tikrovė. Ar tai, kas vaizduojama – tikrovė?
Menininkas, norėdamas kažką pasakyti pasitelkia fotografines priemones, nes jos jam parankios savo savybėmis (vaizduoja tai, kas arti realybės, bet ne realybė). Todėl fotografas, vaizduojantis pasaulį, pats pasirenka, kokį jį rodyti taip formuodamas visuomenę.
Vaizdų kaupimo manijos patologija
A. Lukys paminėjo, jog šiandieninė visuomene serga vaizdų kaupimo manija – „Ptolemėjaus sindromu“. Tikriausiai visiems žinomas Aleksandrijos bibliotekos įkūrėjas Ptolemėjas, kuris į savo biblioteką stengėsi surinkti ir turėti visas kada nors parašytas knygas. Jo įsakymu pasiuntiniai keliavo po pasaulį pirkdami ar perrašinėdami jo kolekcijai knygas. Šiandieninė fotografijos invazija į kultūrą patenkina norą turėti net ir tai, ko negalime turėti realiu fiziniu pavidalu. Šis sindromas ypač pasireiškė ir išsivystė šiame amžiuje, kai net mobiliajame telefone yra įmontuotas fotoaparatas – lengva ir paprasta naudoti ir bet kuriuo metu gali „pasiimti“ norimą vaizdą.
„Ptolemėjaus sindromo“ pradžia galima laikyti dešimtmetis pirmuosius dešimtmečius po fotografijos pasirodymo, kai jau buvo galima gabentis foto įrangą. Tada prasidėjo atviručių iš egzotiškų šalių era. Tos šalys, kurias galėjo aplankyti tik aristokratai tampa prieinamos (nors ir tik fantazijoje, mentaliniam lygmenyje) ir kitiems sluoksniams. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.