Rusijos atsakomybė už sovietinę Lietuvos okupaciją (1) 73

Kažkada Rusija, SSRS Liaudies, Rusijos Federacija, Ir Lietuva

73	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Dainius Žalimas. Linos Petrauskienės (ELTA) nuotr.

 

Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes –
pradedant Kovo 11-ąja – bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.

Agresija buvo

Teisinis atsakomybės Lietuvai pagrindas – prieš Lietuvą įvykdytas vienas sunkiausių tarptautinės teisės pažeidimų, tai yra agresija, tęstinė agresija, pasireiškusi okupacijos ir aneksijos formomis ir visais kitais, susijusiais tarptautinės teisės pažeidimais. Kad tai yra agresija, aišku iš to, kad jau 1928 metais buvo vadinamasis Briando – Kelloggo paktas, uždraudęs agresyvų karą tarpvalstybiniuose santykiuose, ir jau 1933 metais jau egzistavo agresijos apibrėžimas. Buvo dvi konvencijos, viena iš jų dvišalė – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos, kita – daugiašalė Londono konvencija, kurios šalimi taip pat buvo SSRS.

Iš esmės jų agresijos apibrėžimas buvo identiškas.Vienas iš jo punktų skelbė, kad agresijos aktu yra laikomas ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją net ir karo nepaskelbus. Beje, užtenka paminėti vien šią sutartį, ir praktiškai sugriūna Rusijos Federacijos argumentai apie tai, kad neva tuo metu dar nebuvo uždraustas grasinimas jėga, nebuvo jokio karo, dėl to Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Baltijos valstybes tariamai buvo teisėti, nes 1933 metų konvencijose labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimas ginkluotosiomis jėgomis net ir nepaskelbus karo yra agresija.

Kitas esminis momentas vertinant agresijos aktą teisiškai, yra Lietuvos sutikimo su sovietų armijos įvedimu ir šalies užėmimu reikšmė. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas yra įvertinęs analogiškus Austrijos ir Čekoslovakijos aneksijos atvejus, kaip agresijos aktus. Pagaliau ir pati Sovietų Sąjunga dar prieš 1940 metus labai aiškiai pasisakė ir dėl Austrijos, ir dėl Čekoslovakijos, ir dėl kitų nacistinės Vokietijos agresijos atvejų, kad nukentėjusios šalies sutikimas neturi jokios teisinės reikšmės; tai yra, teisinės kvalifikacijos požiūriu esmė nesikeičia, agresija netampa teisėtu aktu vien tiktai todėl, kad nukentėjusi šalis su tuo sutinka, kaip šiuo atveju, kai Lietuva priėmė ultimatumą.

Kaip Niurnbergo tribunolas pasakė apie Austrijos atvejį, lemiamas veiksnys yra ne nukentėjusios šalies sutikimas, o agresoriaus metodai ir karinė jėga, kuri neišvengiamai būtų panaudota bet kuriuo atveju. Praktiškai čia yra visi teisiniai atsakymai į Rusijos keliamus argumentus dėl Lietuvos sutikimo, kurie yra tapatūs nacių argumentams dėl Austrijos ir Čekoslovakijos sutikimo.

Žinoma, teisininkams, kurie yra pakankamai įsigilinę į šią problemą, iš tiesų net nekyla klausimas dėl teisinio 1940 metų Sovietų Sąjungos veiksmų vertinimo. Visuotinai sutariama, kad tai buvo agresijos aktas ir kad Lietuva buvo okupuota. Tačiau kartais mėginama šį klausimą „permesti“ istorikams, tarsi tai būtų istorikų ginčas, kad gal jie galėtų išsamiau panagrinėti ir pamėginti rasti kokį nors bendrą vardiklį. Tačiau ne istorikams ieškoti bendrų vardiklių teisinio vertinimo problemoje. 2 psl. >