Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė259

259	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti

 

Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu įsitikinęs, kad per pastaruosius 20 metų yra perdėm ideologizuojami ir romantizuojami tam tikri mūsų šalies istorijos puslapiai, susiję su tautiniais aspektais. Vyresni žmonės, spėję pagyventi prie abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, – gali pastebėti įdomią paralelę: istoriniai įvykiai šiandien interpretuojami lygiai taip pat angažuotai, kaip ir sovietmečiu, pasikeitė tik interpretatorių žiūros taškas. Sovietų istorikai visus įvykius vertino socialiniu rakursu ir į pirmą vietą iškėlė darbininkijos, kaip socialinės klasės, kovą už savo hegemoniją, o lietuvių istorikai į tuos pačius įvykius žvelgia per nacionalinę prizmę ir pabrėžia tautos, kaip kultūrinio darinio, kovą už savo išlikimą ir dominavimą.

Idėjinis istorikų angažuotumas ir, sakyčiau, trumparegiškumas neleidžia aprėpti viso vaizdo – bendrą vaizdą tiesiog užgožia į pirmą planą dirbtinai iškeltos „didvyriškos proletariato kovos“ ir „herojiško tautos pasipriešinimo“ detalės. Už istorinės žiūros lauko ribų lieka daugybė svarbių istorinių faktų, todėl istoriografijoje automatiškai atsiranda „aklos zonos“ ir „tamsios dėmės“. Sovietų laikais niekas nenorėjo kalbėti apie proletariato diktatūros sukeltas represijas, šiandien lygiai taip pat sėkmingai „užmirštama“ negatyvi tautinio judėjimo pusė – smetonmečio konclageriai, nacionalistų vykdytas holokaustas, partizanų teroras prieš taikius gyventojus.

Pastaruoju metu imta kalbėti net apie „kolektyvinę lietuvių tautos amneziją“ – tauta neva pati nenori prisiminti tamsiųjų savo istorijos dėmių. Tačiau manau, kad būta ir šią amneziją sukėlusio anestetiko – sąmoningo istorijos kastravimo pačių istorikų rankomis. Bendrą oficialiosios istoriografijos atstovų nusiteikimą ir jų politinį angažavimąsi puikiai iliustruoja kad ir trumputis dialogas, pateiktas 2006 m. išleistame meinstryminiame B. Gailiaus darbe „Partizanai tada ir šiandien“:

Vytautas Ališauskas: Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip...
Nerijus Šepetys: ...kalba antivalstybiškai.
Vytautas Ališauskas: Taip, kalba antivalstybiškai.

Per pastaruosius 20 metų apie „šviesiąją“, t.y. herojiškai romantišką tautinio judėjimo pusę prirašytos tonos storų istorinių foliantų, tuo tarpu „tamsioji“ šio judėjimo pusė, jei neapgauna atmintis, yra bandoma nagrinėti vos 2 Lietuvos istorikų darbuose. Tai 2007 m. išleista VDU istorijos katedros magistro Modesto Kuodžio knyga „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“, kurioje aprašomi 9-erius metus nepriklausomoje Lietuvoje veikę konclageriai su beveik 2000 kalinių, ir ką tik knygynuose pasirodžiusi Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, kurioje teigiama, kad Lietuvos partizanai, apkaltinę kolaboravimu, mirtimi nubaudė 8 852 tikrus ir tariamus kolaborantus bei jų artimuosius, tarp jų – apie 300 vaikų.

Pastaroji knyga, nors ir parašyta žmogaus, aiškiai pritariančio tautinio valstybingumo idėjai, jau spėjo susilaukti griežtos skaitytojų ir profesionalių istorikų kritikos. Patriotiškai nusiteikę interneto komentatoriai jau spėjo M. Pocių tiesiai ir šviesiai pakrikštyti „Judu“, o minėtasis N. Šepetys, nepateikdamas jokių svarių argumentų, „Naujajame židinyje-Aiduose“ pavadino knygą „nelabai pavykusiu lunariniu projektu“. Įdomu, kad šis kritikas, prieš kelis metus teigęs, jog partizanų heroizmo neigimas yra antivalstybiškas, šiandien lyg niekur nieko įrodinėja, kad partizanai apskritai nėra heroizuojami: „M. Pociaus puolamas partizanų kaip „šventų didvyrių“ mitas šiandien Lietuvoje nei yra kuriamas, nei juolab dominuoja“.

Kokius gi partizaninio pasipriešinimo istorijos mitus bando paneigti „Kitos mėnulio pusės“ autorius? Ogi labiausiai įsišaknijusius mūsų sąmonėje ir, atrodo, net nekvestionuojamus. Juk daugelis Lietuvos žmonių nė nemirktelėję pasakys, kad pokario partizanai buvo pakilę į šventą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolonistus, kad jie garbingai ir pasiaukojamai kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, kad jų kova išreiškė didingus visos tautos tikslus bei siekius. Na, o jei šioje kovoje ir buvo kokių „perlenkimų“, pavyzdžiui, nekaltų žmonių žudynių, – pridurs jie, – tai tas žudynes rengė partizanais apsimetę stribai ar enkavėdistai arba jos įvyko partizaninio pasipriešinimo pabaigoje, kai judėjimas jau šiek tiek išsigimė. Kaip tik tokia partizaninio pogrindžio samprata vyrauja mūsų sąmonėje – mūsų, kurie pastaruosius 20 metų aktyviai dalyvavo politiniame ir socialiniame šalies gyvenime, domėjosi svarbiausiais įvykiais, skaitė laikraščius, žiūrėjo televiziją ir naršė internetą, t.y. gavo nemenką tautinio judėjimo heroizavimo (tautinės propagandos) dozę.  

Pabandysiu svarbos tvarka išvardyti tuos įsisenėjusius mitus apie partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, kurių vienokį ar kitokį paneigimą įžvelgiau M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“.

1 mitas. Pagrindiniai Lietuvos partizanų priešai buvo sovietiniai okupantai

Taip, partizanai kovojo ir prieš sovietinius okupantus, tačiau pagrindinis jų atakų taikinys buvo kolaboravimu su okupantais įtariami Lietuvos gyventojai – vietiniai kaimuose gyvenantys lietuviai. Šį faktą įrodo 1944-1953 m. partizaninio pogrindžio antpuolių metu padarytų nuostolių analizė:

Taigi antpuolių metu pokario partizanai nukovė beveik 12 000 žmonių, tačiau okupantai tame skaičiuje sudaro tik 5 proc. Likusieji 95 proc. aukų – daugiausia lietuviai (stribai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai, civiliai). Įdomu ir tai, kad 75 proc. aukų sudarė kolaboravimu kaltinti beginkliai gyventojai – 8 852 žmonės (K. Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ (Chicago, 1987) nurodė, jog žuvo nuo „7 000 iki 10 000 paprastų žmonių“).

Knygos autorius teigia: „Statistinės analizės metodu gautas okupantų, tikrų ir tariamų kolaborantų nuostolių balansas yra netikėtas, griaunantis iki šiol istorijos politikos formuotą ir gyvuojantį įvaizdį apie partizanų kovų pobūdį. Skyriuje išdėstyta medžiaga leidžia teigti, kad sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais patraukti savo pusėn nemažą gyventojų dalį ir supriešinti su pogrindžiu bei jį remiančia visuomene, primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingus elementus.” (p.195).

Gana iškalbinga partizanų pasirinktos strategijos – kovoti ne prieš atvykėlius okupantus, o prieš vietinius kolaborantus – dinamika. Partizanų antpuoliai prieš enkavėdistus ir sovietų valdžios pareigūnus buvo nukreipti tik pačioje partizaninio judėjimo užuomazgoje – 1944 m. Tačiau netrukus šis santykis pakito civilių gyventojų nenaudai. Antpuoliai prieš civilius savo viršūnę pasiekė 1947 m. – tais metais buvo nužudyta apie 2 200 kolaboravimu kaltintų civilių ir jų artimųjų, tuo tarpu okupantų partizanai iš viso nukovė tik 136.  Žinoma daug atvejų, kai paimti nelaisvėn raudonarmiečiai būdavo paleidžiami, o kartu sulaikyti vietiniai aktyvistai – sušaudomi. Kodėl ginkluotai kovai su valstybės saugumo darbuotojais ir kariškiais partizanai neskyrė tiek dėmesio, kiek jo buvo skirta kolaboravimu kaltintų civilių gyventojų persekiojimui?

Autorius aiškina, kad partizanai tikėjo greit kilsiančiu karu ir laikėsi jėgų taupymo taktikos. Kautynių su SSSR valstybės saugumo kariuomene pobūdis buvo ne puolamasis, o gynybinis, nes partizanai nesiekė savo jėgomis išstumti priešą iš šalies teritorijos. todėl nesivėlė į daug nuostolių atnešančius susirėmimus ir nepuldinėjo reguliariosios okupantų armijos dalinių. Paradoksas, tačiau stribams, t.y. „liaudies gynėjams“, ir okupantui padedantiems tautiečiams partizanai jautė kur kas didesnę neapykantą nei patiems okupantams.

Knygoje pateiktas įdomus Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Ukrainos partizanų strategijos palyginimas. Lietuvos, Latvijos, Estijos partizanų strategija buvo panaši – naikinti vietinius kolaborantus, tuo tarpu Vakarų Ukrainoje daug labiau buvo kovojama su okupantų represinėmis struktūromis. 1944–1945 m. ukrainiečiai tikėjosi savo jėgomis išstumsią okupacinę kariuomenę, todėl kovėsi su NKVD kariuomenės ir sovietinės armijos daliniais žymiai dažniau nei lietuviai.

Tad prieš „saviškius“ nukreiptą Lietuvos partizanų kovos strategiją reiktų laikyti klaidinga ir žalinga – partizanų represijos prieš civilius akivaizdžiai padarė destruktyvų trauminį poveikį ne tik to meto, bet ir šiandieninei visuomenei. Dėl tokios strategijos pasirinkimo autorius kaltina partizanų vadų neįžvalgumą: „Partizanų vadų nesugebėjimas adekvačiai įvertinti besiklostančios tarptautinės padėties, ribotos galimybės valdyti ir keisti kovos taktiką buvo ne jų kaltė, o neįžvalgumo pasekmė bei likimo tragedija“ (p. 349), tačiau manau, kad toks verdiktas yra aiškiai per švelnus..

2 mitas. Partizanai naikino tik kolaborantus ir nelietė niekuo dėtų žmonių

M. Pociaus nuomone, nė viena pasipriešinimo istorijos problema nėra tokia skaudi ir taip prieštaringai interpretuojama, kaip kolaboravimu kaltintų šeimų žudymai. Autorius išvardija daugybę pavyzdžių, liudijančių, kad pokario Lietuvos partizanai naudojo plataus masto represines akcijas, kurias galima prilyginti terorui. Jis išskiria dvi represijų prieš šeimas rūšis: 1) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo tik suaugusieji, 2) visos šeimos arba kelių (ne mažiau kaip dviejų) jos narių sušaudymas, kai žūdavo suaugusieji ir vaikai. Dažniausiai būdavo nužudomi vyras ir žmona, tačiau kartais būdavo sušaudomi ir broliai, seserys, tėvai, tetos, dėdės, seneliai ir net nepilnamečiai vaikai: „Iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo ne mažiau kaip 300 vaikų ir nepilnamečių iki 18 m. Tai teoriniai apskaičiavimai, bet greičiausiai jie artimi tiesai. Atsakomybė už didžiąją šių aukų dalį, deja, krenta ant pogrindžio struktūrų narių.“ (p. 259).

Autorius apgailestauja, kad įrodyti daugelio nužudytų žmonių kaltę ar nekaltumą šiandien iš viso neįmanoma. Jis tikisi, kad padėtis pasikeis, kai atsivers (jei atsivers!) KGB archyvas Maskvoje, kur laikomos slaptųjų bendradarbių asmens ir darbo bylos, dokumentai apie žuvusius informatorius, tačiau mano, kad apie dalies partizanų veiksmus galima spręsti jau dabar: „Atskirų pogrindžio narių ar jų grupių teroristiniai veiksmai yra sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, tai yra nusikaltimai žmoniškumui bei karo nusikaltimai“ (p. 349)..

Taigi, kiek tiksliai iš 8 852 civilių, nužudytų per partizanų antpuolius, buvo nubausti „teisingai“ (nerandu kitokio žodžio), mes greičiausiai niekada nesužinosime, tačiau autorius pateikia keletą prielaidų, leidžiančių teigti, jog nemaža dalis šių aukų buvo niekuo neprasikaltusios. Jis įrodo, kad partizanų karo lauko teismai buvo rengiami stalinistinių „troikų“ pavyzdžiu, o nuosprendžiai dažniausiai būdavo surašomi jau įvykdžius egzekuciją arba iš viso nesurašomi. Partizanai naudojo ir ydingą stalinistinę „kolektyvinės atsakomybės“ koncepciją: prieš sovietų valdžią prasikaltus vienam šeimos nariui, būdavo ištremiama visa šeima, atitinkamai, kolaboravimu įtarus vieną šeimos narį, partizanai sunaikindavo ne tik jį, bet ir jo artimuosius.

Nors knygoje išskiriami ypatingai žiaurūs Dainavos apygardos partizanų veiksmai, tačiau teigiama, jog šeimų su vaikais žudymų atvejų daugiau ar mažiau galime aptikti visuose Lietuvos regionuose, visose apygardose. Tokią šeimų baudimo koncepciją pateisino ir LLKS ginkluotųjų pajėgų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Jo manymu, saugumiečiams dažnai dirbdavo visi šeimos nariai: „Kartais iš šalies žiūrint gali atrodyti, kad vienas ar net keli sulikviduoti šeimos nariai buvo geri ir teisingi piliečiai. O iš tikrųjų jie buvo patys pavojingiausi šnipai.“ (p. 278).

Į partizanų didvyriškumą ir jų terorą prieš taikius gyventojus autorius, kaip ir pridera istorikui, žiūri dvilypiai. Pavyzdžiui, tame pačiame 292-ajame knygos puslapyje pateikiami du itin skirtingi partizanų veiklos vertinimai:

„Tūkstančiai partizanų garbingai, vyriškai ir pasiaukojamai kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, žuvo, apsupti priešo nusižudė, pateko į lagerius, tačiau nepažeidė teisingumo, nesusitepė nekaltu krauju, niekada neįvykdė žmogžudystės.“

„Šeimų žudymai buvo ne tik aklo keršto ar savivalės aktai (pogrindžio visuomenines teisines normas pažeidžiantys ekscesai), bet ir sąmoningai pasirinktas teroristinis kovos metodas, tai yra tikslingai, norint sukelti siaubą, paniką valdžios rėmėjams ir atgrasyti juos nuo išdavikiškos veiklos, laikyti įsitempusius bei paklusnius pogrindį remiančius ar neutralius civilius gyventojus, buvo sušaudomi menkai prasikaltę arba niekuo nekalti režimo pagalbininkų šeimos nariai.”

Akivaizdu, kad toks vertinimų prieštaringumas nėra sveikintinas ir skaitytojui kelia tik paniką, kurią išskaidyti galėtų tolesni išsamūs istorikų tyrimai.

 3 mitas. Taikius gyventojus žudė ne partizanai, o jais apsimetę stribai, enkavedistai ar specialiųjų grupių agentai smogikai

 Politiškai angažuotų istorikų ir pačių politikų paveiktoje Lietuvos visuomenėje iki pat šiol paplitęs mitas, kad šeimų žudymai yra partizanais apsimetusių agentų smogikų darbas. Tačiau autorius teigia, kad specialiosioms NKVD-NKGB-MGB grupėms niekada nebuvo keliamas uždavinys sunaikinti civilių šeimas, norint sukompromituoti partizanus. „Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, kalbančių apie tai, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą” (p. 266). Autorius įrodo, kad specialiosios grupės, vaizduodamos laisvės kovotojus, kartais išžudydavo partizanų rėmėjų šeimas, tačiau šios aukos buvo pateikiamos ne kaip laisvės kovotojų darbas, o kaip susirėmime su kariuomene žuvę „banditai“: sušaudyti civiliai buvo numetami viešose vietose ir išniekinami kartu su žuvusiais partizanais.

Autorius išvardija keletą nesėkmingų smogikų bandymų apsimesti partizanais. Tarp jų ir  ir 1946 m. balandžio 16–18 naktinius įvykius Joniškio apskrityje, Skaistgirio valsčiuje. Girti smogikai šio valsčiaus vienkiemiuose sušaudė 10 civilių, tarp kurių buvo valdžiai lojalių žmonių. Žudikai nieko nebijojo – plėšė, reikalavo pinigų, šaudė raketas ir visiškai nesislapstė. Šie agentų veiksmai buvo savavališki ir netikėti patiems valstybės saugumo karininkams, kurie bijodami savo vadovybės, bandė tai pavaizduoti kaip partizanų darbą. Tačiau šmeižtas neprilipo, nes vietiniai gyventojai buvo įsitikinę, jog žudynės yra stribų darbas. Autorius daro išvadą: „Šis pavyzdys tikriausiai yra vienas iš nedaugelio, kai specialioji grupė, apsimetusi partizanų būriu, sunaikino nekaltus, pogrindžio nerėmusius žmones. Panašių atvejų daugiau nėra žinoma. Partizanams primesti net tokius painius šeimų žudymus būdavo sunku, nes vietiniai gyventojai, laisvės kovotojų, ryšininkų, rėmėjų padedami, gana greitai demaskuodavo agentus smogikus.“ (p. 270).

4 mitas. Taikių gyventojų žudynės vyko partizaninio pasipriešinimo pabaigoje, kai  judėjimas išsigimė

Dalies visuomenės sąmonėje egzistuoja mitas, kad partizaninis pasipriešinimas, ilgą laiką buvęs tyras ir nesuteptas nekaltu krauju, išsigimė tik paskutiniais judėjimo metais, t.y. 1952-1953 m., kai partizanai moraliai degradavo ir ėmėsi beprasmių žudynių. Tuo tarpu šios knygos autorius įrodo, kad buvo visiškai atvirkščiai – partizanų veiksmai ilgainiui gerokai sušvelnėjo. Per 1946 ir 1947 m. partizanai puldami sunaikino 2029 ir 2191 civilį, tuo tarpu 1952 ir 1953 m. – atitinkamai 71 ir 13.

Jau nuo 1949 metų partizanų karo lauko teismų veikla aprimo, kolaborantai buvo sušaudomi tik išaiškėjus akivaizdžiai išdavystei ar itin uoliam valdžios nurodymų vykdymui, pavyzdžiui, teismo keliu persekiojant ūkininkus, nusavinant jų turtą ir pan. Matydami kraujo liejimo beprasmiškumą, partizanų vadai nutarė nesiimti kraštutinių smurto priemonių. Vietoje mirties bausmės sušaudant dažnai būdavo liepiama pasirašyti pasižadėjimą, kad vienas ar kitas sovietinis kolaborantas visam laikui išvyks į miestą vienas arba su šeima. Komjaunuoliai, kolūkių pirmininkai ir vietinės administracijos darbuotojai būdavo paliekami ramybėje, jei tik likdavo neutralūs.

Vytauto apygardos štabo viršininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas 1949 m. pabaigoje savo daliniams rašė: „Dar ir dabar dauguma partizanų klaidingai mano, kad jeigu kas iš lietuvių tarnauja kokioje nors įstaigoje, tai jis jau komunistas, jis yra didžiausias mūsų priešas, kuris reikia naikinti be pasigailėjimo. Tas ypač ryškiai buvo jaučiama pradžioje mūsų partizaniškos kovos ir to pasėkoje buvo sunaikinta nemaža žmonių, kurie nieko bendro neturėjo su komunizmu, su mūsų priešu, o buvo toki pat lietuviai kaip ir mes. Dar blogiau! Šis mūsų neapgalvotas žingsnis daugelį mūsų tautiečių nugręžė nuo mūsų, įdavė jiems ginklą į rankas prieš mus. Patys pasidarėme sau daugiau priešų ir pradėjome brolžudišką kovą visai be reikalo.“ (p. 330-331).

5 mitas. Partizanų veiksmai pristabdė Lietuvos rusinimą ir kolonizavimą

Daugelis žino, kad lyginant tris Baltijos respublikas, tautiniu požiūriu palankiausia demografinė padėtis XX a. pabaigoje susiklostė Lietuvoje, kurioje 1990 m. gyveno tik 19,4 proc. kitataučių (Estijoje jų buvo 39,5 proc., o Latvijoje – net 48 proc.). Tokio tautinio „grynumo“ nuopelnai dažnai priskiriami Lietuvos partizanams, kurie veikė kur kas aktyviau nei pogrindžio kovotojai Latvijoje ar Estijoje. Tačiau knygos autorius teigia, jog partizanai Lietuvoje vykusios kolonizacijos ir rusifikacijos beveik nepaveikė. Jie sustabdė kitataučių skverbimąsi į Lietuvos kaimus, tačiau atvykėliai į juos ir taip nesikėlė – kaimai liko lietuviški ir vėliau, kai ginkluoto pogrindžio nebeliko. Nors niekas netrukdė kitataučiams juose apsigyventi, vis dėlto kolonistai pirmiausia kūrėsi didžiuosiuose miestuose, kur galima buvo gauti darbą ir butą. Autoriaus nuomone, Latvijoje ir Estijoje kitataučių apsigyveno daugiau todėl, kad ten buvo kur kas geresnės infrastruktūrinės sąlygos plėtoti pramonę ir industrializuoti miestus.

1945–1951 m. į Lietuvą iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų – RSFSR ir Baltarusijos – atvyko maždaug 130 tūkst. žmonių. Knygos autorius mano, kad jokio tikslingos kolonizacijos plano sovietų valdžia nebuvo parengusi – tai buvo natūralios, spontaniškos migracijos procesai. Kitaip manė tuometiniai partizanų vadai, kitataučių gausėjime įžvelgę slaptą Maskvos kolonizacijos ir asimiliacijos planą. Jau 1945 m. Lietuvos pogrindis ėmėsi radikalių priemonių šalinti iš savo teritorijos atvykėlius. Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose Lietuvos regionuose, susidorojimų su atskiromis rusų grupėmis ar šeimomis pasitaikė visame krašte. Įdomu, kad kovos su kolonizacija aukomis tapo ne tik atvykėliai rusai ir baltarusiai, bet ir keliaujantys čigonai bei vietiniai rusų sentikiai. 

Partizanų vykdyto etninio valymo mastas buvo gana nedidelis, pvz., 1947-aisiais, didžiausių represijų prieš sovietų valdžios rėmėjus metais, partizanai sunaikino tik 63 rusus civilius, tačiau autorius tokius veiksmus ne be pagrindo prilygina genocido užuomazgoms: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių“ (p. 298).

***

Taigi trumpai apžvelgiau 5 mūsų visuomenėje paplitusius mitus, kurie trukdo susidaryti bent kiek objektyvesnę nuomonę apie pokario laikotarpį. Žinoma, skaitant storą, daugiau nei 400 puslapių veikalą, panašių mitų galima atrasti ir daugiau.

Autorius nepalieka nuošalėje kur kas senesnio sovietinių istorikų mito apie klasių kovą – paprastos liaudies karą prieš buržuazinius nacionalistus. Jis paneigia propagandinę sovietų dogmą, kad partizanai buvo „kapitalistai bei stambūs žemvaldžiai, siekę atkurti buržuazinę santvarką“. Šią dogmą M. Pocius kildina iš sovietinių istorikų ideologinio angažavimosi ir paprasčiausio informacijos trūkumo: „Net Lietuvos komunistų partijos ideologams ar istorikams nebuvo leista susipažinti su represinių struktūrų archyvų fondais. Tyrinėtojai daugiausia naudojosi faktografiniu požiūriu kur kas skurdesniu komunistų partijos archyvu.“ (p. 18).

Sugriaunamas ir kitas sovietinėje epochoje suvešėjęs mitas apie pokario kovas kaip pilietinį karą. Jau minėjau, jog autorius pripažįsta, kad „sovietams pavyko įvairiais prievartiniais ir ideologiniais būdais [...] primesti kaimo bendruomenei pilietiniam konfliktui būdingus elementus“. Tačiau kartu jis griežtai pabrėžia, jog „Lietuvoje vykęs pasipriešinimas SSSR okupacinei valdžiai nebuvo pilietinis karas, nors sovietų valdžia bandė jį imituoti ir tokio karo elementų būta. Stalino režimas galėjo išsilaikyti tik padedant didžiulei valstybės saugumo kariuomenei.” (p. 343).

Skaitant šį mano tekstą turbūt gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad autorius yra drąsus ir įžūlus mitų griovėjas. Taip anaiptol nėra. M. Pocius joks radikalas, greičiau nuosaikių ir konservatyvių pažiūrų žmogus, o pati knyga parašyta akademiniu, tačiau gana paprastu stiliumi, joje gausu faktografinės medžiagos, fotografijų ir archyvinių pokario Lietuvos gyvenimo detalių. Pavyzdžiui, žingeidžiam skaitytojui tikrai bus įdomu sužinoti, kad partizanų persekiojamų asmenų sąrašuose kartais buvo nurodomi gana pikantiški kaltinimai: „šnipas, partijos narys, stribas, vagis, sifilitikas“ (p. 154). Arba pamėginti atsakyti į klausimą, kodėl vienas partizanų rinktinės vadas išleido įsakymą, kuriame kalbama apie „sukomunistėjusius“ vaikus: „Mažamečių vaikų, iki 10-ties metų amžiaus, nežiūrint jų sukomunistėjimo, NAIKINIMĄ GRIEŽČIAUSIAI DRAUDŽIU!“ (p. 281).

M. Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė“ neišvengta tam tikrų ideologinių pastarojo 20-mečio štampų ir savicenzūrai būdingos puskalbės. Susidaro įspūdis, kad kai kuriais klausimais autorius tiesiog bijo garsiau prabilti. Leidinys mirgėte mirga mums įprastomis šaunių ilgaplaukių partizanų fotografijomis, nes jis turbūt pabijojo įdėti nors vieną nuotrauką, kurioje būtų pavaizduotos partizanų aukos. Todėl šią knygą laikau tik pirmuoju nedrąsiu bandymu objektyviau pažvelgti į tikrai prieštaringą ir kupiną paslapčių fenomeną – pokario partizanų pasipriešinimą Lietuvoje.

Kita vertus, autorių kuo puikiausiai suprantu – jau pačioje knygos pradžioje jis įspėja apie jam pačiam gresiančius nemalonumus: „Apie partizanų žiaurumus sovietmečiu buvo rašyta tiek daug, jog šmeižto atvirkštinis poveikis jaučiamas iki šiol – niekas nenori gilintis, tirti ar rašyti šia „tabu“ tylomis paskelbta tema. Tyrėjas bematant gali būti apšauktas partizanų juodintoju, falsifikatoriumi, geriausiu atveju – įtartas blogais ketinimais.“ (p. 19).

Ką gi, lauksime profesionalių istorikų cecho reakcijos, kuri greičiausiai bus neigiama. Tą liudija straipsnio pradžioje minėta N. Šepečio žinutė „Naujajame židinyje-Aiduose“, kurioje priekaištaujama autoriui, kad šis „naiviai ar trumparegiškai remiasi įvairiausio žanro ir tipo čekistų dokumentais“. N. Šepetys kažkodėl nutyli, kad M. Pocius remiasi ne vien tarnybiniam naudojimui skirtais represinių struktūrų dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve, bet ir originaliais partizanų dokumentais, laikomais tame pačiame LYA, Genocido aukų muziejaus fonde bei Tremties ir rezistencijos muziejaus archyve. Knygoje laisvės kovotojų archyvų medžiaga buvo lyginama su represinių struktūrų dokumentais, nušviečiančiais tuos pačius įvykius. O apie čekistų dokumentus M. Pocius atsiliepia taip: „Netikslumų, aplaidumo, atidumo stokos ženklų saugumiečių dokumentuose apstu. Išskyrus vienintelį atvejį, neteko aptikti sufalsifikuotų dokumentų.“ (p. 44).

Žinoma, istorikų cecho reikalai ir jų tarpusavio kova dėl įtakos manęs nedomina. Mane labiau neramina istorikų įtaka realiam gyvenimui. Štai neseniai teko apsilankyti Plungės viešojoje bibliotekoje ir Skuodo muziejuje. Bibliotekoje buvo surengta didžiulė tarpukario Plungės žydų istorinių nuotraukų paroda, kurioje savo nuostabai neradau nė vienos sušaudytų žydų nuotraukos, nors už kelių kilometrų esančiuose Kaušėnuose buvo nužudyta apie 2 tūkst. Plungės žydų. Skuodo muziejus įrengta standartinė partizaninio judėjimo istorijos ekspozicija, kurią peržiūrėjus nekyla nė menkiausia abejonė dėl partizanų šaunumo ir didvyriškumo. Muziejaus prižiūrėtojos pasiteiravau, ar archyvuose yra bent viena nuotrauka su partizanų nužudytų civilių vaizdais. Ši atsakė, kad tokių fotografijų yra ne viena, tačiau jų rodyti „nenori valdžia“. Ji papasakojo ir apie gretimą Daukšių kaimą, kurio gyventojai pasipiktino partizanų atminimo monumento statyba, nes jų nuomone, vietiniai partizanai „žudė saviškius lietuvius“.

Taigi gyvoji istorinė atmintis dar neprarasta. Tačiau netrukus pokario laikų amžininkų nebeliks ir gyvąją atmintį pakeis knyginė ir dokumentinė. Apmaudu, jei ji bus tokia pat iškastruota, kokia atrodo šiandien.