Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė 258

Vytautas Ališauskas, Nerijus Šepetys, Vincas Žaliaduonis-Rokas, Judu

258	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Nesu profesionalus istorikas, tačiau kaip ir dauguma kritiškai mąstančių Lietuvos gyventojų esu įsitikinęs, kad per pastaruosius 20 metų yra perdėm ideologizuojami ir romantizuojami tam tikri mūsų šalies istorijos puslapiai, susiję su tautiniais aspektais. Vyresni žmonės, spėję pagyventi prie abiejų valdžių – sovietinės ir tautinės, – gali pastebėti įdomią paralelę: istoriniai įvykiai šiandien interpretuojami lygiai taip pat angažuotai, kaip ir sovietmečiu, pasikeitė tik interpretatorių žiūros taškas. Sovietų istorikai visus įvykius vertino socialiniu rakursu ir į pirmą vietą iškėlė darbininkijos, kaip socialinės klasės, kovą už savo hegemoniją, o lietuvių istorikai į tuos pačius įvykius žvelgia per nacionalinę prizmę ir pabrėžia tautos, kaip kultūrinio darinio, kovą už savo išlikimą ir dominavimą.

Idėjinis istorikų angažuotumas ir, sakyčiau, trumparegiškumas neleidžia aprėpti viso vaizdo – bendrą vaizdą tiesiog užgožia į pirmą planą dirbtinai iškeltos „didvyriškos proletariato kovos“ ir „herojiško tautos pasipriešinimo“ detalės. Už istorinės žiūros lauko ribų lieka daugybė svarbių istorinių faktų, todėl istoriografijoje automatiškai atsiranda „aklos zonos“ ir „tamsios dėmės“. Sovietų laikais niekas nenorėjo kalbėti apie proletariato diktatūros sukeltas represijas, šiandien lygiai taip pat sėkmingai „užmirštama“ negatyvi tautinio judėjimo pusė – smetonmečio konclageriai, nacionalistų vykdytas holokaustas, partizanų teroras prieš taikius gyventojus.

Pastaruoju metu imta kalbėti net apie „kolektyvinę lietuvių tautos amneziją“ – tauta neva pati nenori prisiminti tamsiųjų savo istorijos dėmių. Tačiau manau, kad būta ir šią amneziją sukėlusio anestetiko – sąmoningo istorijos kastravimo pačių istorikų rankomis. Bendrą oficialiosios istoriografijos atstovų nusiteikimą ir jų politinį angažavimąsi puikiai iliustruoja kad ir trumputis dialogas, pateiktas 2006 m. išleistame meinstryminiame B. Gailiaus darbe „Partizanai tada ir šiandien“:

Vytautas Ališauskas: Šiandien turi būti visiškai aiškiai pasakyta, kad partizanai yra herojai, ir jokių šnekų čia negali būti. Kiekvienas kitas, kas sako kitaip...
Nerijus Šepetys: ...kalba antivalstybiškai.
Vytautas Ališauskas: Taip, kalba antivalstybiškai.

Per pastaruosius 20 metų apie „šviesiąją“, t.y. herojiškai romantišką tautinio judėjimo pusę prirašytos tonos storų istorinių foliantų, tuo tarpu „tamsioji“ šio judėjimo pusė, jei neapgauna atmintis, yra bandoma nagrinėti vos 2 Lietuvos istorikų darbuose. Tai 2007 m. išleista VDU istorijos katedros magistro Modesto Kuodžio knyga „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m.“, kurioje aprašomi 9-erius metus nepriklausomoje Lietuvoje veikę konclageriai su beveik 2000 kalinių, ir ką tik knygynuose pasirodžiusi Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus mokslo darbuotojo Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“, kurioje teigiama, kad Lietuvos partizanai, apkaltinę kolaboravimu, mirtimi nubaudė 8 852 tikrus ir tariamus kolaborantus bei jų artimuosius, tarp jų – apie 300 vaikų. 2 psl. >