Naujienos
Jau kurį laiką stebime nerimą keliančius bandymus pakeisti Lietuvos užsienio politikos kursą. Kadangi tokie raginimai sklinda ne iš kur nors, bet iš pagrindinių institucijų, atsakingų už mūsų valstybės užsienio politikos formavimą – prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, yra realus pavojus, kad šie “pamąstymai” gali tapti kūnu. Juolab kad apsireiškė ir visas būrys daugiau ar mažiau žinomų autorių, su neregėtu aktyvumu “populiarinančių” šį neva naują (taigi “pažangų”) požiūrį.
Ką gi Lietuva turėtų keisti? Paprastai priekaištaujama, kad, užuot tapusi “auksine provincija” (kaip mielai tai skamba miesčionių ir materialistų ausiai!), Lietuva buvo nepagrįstai apsiskelbusi regiono lydere, o užuot draugavusi su Europos galingaisiais – prasidėjo su tokiais “driskiais”, kaip Gruzija ir Ukraina, arba su Gudijos demokratinėmis jėgomis. Mums bandoma įteigti, kad šitos (ir ne tik šitos – tai pasakytina ir apie kitas Juodosios jūros baseino ir Kaukazo valstybes, įskaitant narystės Europos Sąjungoje atkakliai siekiančią Turkiją) šalys yra toli nuo Lietuvos, todėl jos vertintinos tik kaip kažkokia mums nesvarbi egzotika.
Palaipsniui keitėsi ir tariamos alternatyvos “driskiams” apibūdinimas. Jei iš pradžių tai buvo tiesiog Vakarų Europa (Europos Sąjunga?), tai vėliau “alternatyva” konkretizavosi į ES galinguosius – Prancūziją ir Vokietiją, o Europą vis įkyriau pradėta priešpastatyti Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Suprask, Europa – tai artimi ir savi, o štai Amerika – tai jau tolimi ir svetimi. Irgi, matyti, nelabai svarbi egzotika. Arba ne egzotika, sprendžiant iš to, kad vis dažniau JAV pradėta pateikinėti kaip Rusijai lygiavertį (kaip pozityviąja, taip ir negatyviąja prasme) lietuviškosios politikos veiksnį. “Abi jos yra hegemonistės,” – paslaugiai sufleravo kurie nekurie apžvalgininkai – “abi jos (žinoma, Amerika daugiau) nori išnaudoti Lietuvą savo imperialistiniams tikslams pasiekti”. Juk panašiai kalba ir kai kurie istorikai, kurie bando įrodyti, kad tarp Lietuvos partizanų ir stribų ypatingo skirtumo nebuvo – tiesiog vieną naktį ateidavo vieni, o kitą – kiti…
Lygiagrečiai Lietuvos žmonės buvo pratinami ir prie dar vienos “alternatyvos”, šįkart lokalinės. Jos esmė – Lietuva per daug suartėjo su Lenkija, nors jai turėtų pakakti Latvijos ir Estijos draugijos. O Lenkiją tuo pačiu metu vis dažniau pradėta traktuoti kaip kažką panašaus į Rusiją. Vėlgi – ir pozityviąja, ir negatyviąja prasme, nelygu koks kontekstas.
Toks Lietuvos geopolitikos “išlaisvinimas” iš politikos, tiksliau – iš vertybinės jos dedamosios, lygiai kaip ir iš istorinės mūsų patirties, ir jos pavertimas tiesiog fizine geografija, prašyte prašėsi “loginio išbaigtumo”, o paklausa, kaip žinome, visada pagimdo pasiūlą. Gryname pavidale minėtą pasiūlą neseniai įgarsino Vytenis Andriukaitis, išradęs naują “Europą”, besidriekiančią nuo Pirėnų iki Vladivostoko. Įdomiausia, kad tai buvo pavadinta “naujuoju atlantizmu”, nors kur kas daugiau šiuo atveju tiktų “senojo eurazizmo” pavadinimas. Galima tik padėkoti ponui Vyteniui už tokį atvirumą, nes dabar Lietuvos žmonėms bus lengviau atpažinti ir visas kitas peršamos “pragmatiškos” užsienio politikos variacijas. “Pragmatiškos” – reiškia laisvos nuo įsipareigojimų sąjungininkams, nuo panašaus istorinio likimo brolių rėmimo ir apskritai nuo Apvaizdos Lietuvai skirtos istorinės misijos vykdymo. “Pragmatiškos” – reiškia merkantilios ir orientuotos tik į šios dienos pilvo poreikių tenkinimą, nemaž negalvojant apie tokius “menkniekius”, kaip tautinė savigarba ir pilietinė atsakomybė. Ačiū, ponas Vyteni, tikrai labai ačiū. 2 psl. >
to cha cha 2009-10-30 00:10
bent jau išsiaiškinai, su kuriuo Melianu diskutouni, aklie?
cha, cha partinis demagogas 2009-10-27 23:48
Štai pasiklausai Seimo nario A.Meliano, kaip energingai jis ragina balansuoti Sodros biudžetą,...
Kantux 2009-10-27 10:42
O Vladivostokas - tai kur?
Dzaudžikau 2009-10-27 10:42
Atkreipiau dėmesį, kad sinchroniškai Lietuvos oficiozinėje žiniasklaidoje sustiprėjo dvi...