Partizanų dergimas - eilinė „mitų griovėjų“ demagogija 301

Darius Pocevičius, Kirilas Kurakinas, Juozas Markulis, Ričardas Čekutis

301	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Ypač „mitų griovėjai“ aimanuoja dėl pavienių buvusių rusų kolonistų naikinimo atvejų ir choru padaro džiaugsmingą įžvalgą: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių.“. Štai taip: partizanai, o ne rusiškieji bolševikai su savo kolaborantais, vykdė genocidą Lietuvoje.

Vadinasi, viskas, ką darė sovietų valdžia Lietuvoje, buvo teisėta ir teisinga, tik keli fanatikai miškuose to nepajėgė suvokti ir netgi visiškai nepragmatiškai išdrįso tam pasipriešinti. Tiesa, pasak „mitų griovėjų“, sovietai net nevykdė jokios sąmoningos Lietuvos kolonizavimo politikos (tai prieš ką tuomet partizanai nusižengė „tarptautinei humanitarinei teisei“?). Viskas esą vyko savaime. Belieka pridurti, kad visa lietuvių liaudis džiaugsmingai sutiko lygybę bei socialistinę gerovę atnešusią tarybų valdžią bei karius-išvaduotojus.

Demagogišką naujųjų „mitų griovėjų“ retoriką nesunku pratęsti: tuomet nebuvo ir jokio holokausto, o viskas vyko kaip tik atvirkščiai – tai žydai bei jų kolaborantai naikino nekaltus vokiečių kareivius, civilius bei jiems prijaučiančius visoje Europoje ir taip pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę. Pabandykite, ponas (ar draugas) D. Pocevičiau, taip paaiškinti tarptautiniu mastu, jei jau siekiate, kad neliktų neaiškumų istorijoje, juolab, kad tai neprieštarautų jūsų dėstomai logikai. Lietuvoje švaistytis teiginiais prieš savo valstybingumą gynusius piliečius tiek jums, tiek kolegai M. Pociui kur kas paprasčiau.

„Mitų griovėjas“ savo straipsnio pabaigoje pasipiktina, kad viename prie Plungės esančiame muziejuje aptiko „standartinę“ partizanų ekspoziciją, tačiau nieko joje nerado apie netoliese vykdytą holokaustą bei civilių žudynes. Tipiškiausias demagogijos pavyzdys kelis reiškinius suplakant į viena ir darant viską apibendrinančią išvadą apie tai, kad tiesa esą slepiama nuo visuomenės.

Nepilnavertiškumo kompleksas, pagimdantis tokią demagogiją, yra pakankamai paplitęs reiškinys mūsų visuomenėje. Saviplaka, amžinas mazochistinis verkšlenimas bei baksnojimas pirštu į kitus, kur esą viskas kitaip ir geriau tėra ilgalaikio gyvenimo su „vyresniaisiais broliais“ pasekmė. Pseudointelektualus plepėjimas apie humanizmą ir „teisingą“ partizaninį karą tėra bandymai pateisinti savo bailumą bei menkystę ir iš anksto apsidrausti: esant reikalui, tegul kiti, nepragmatiški kvailiai ar fanatikai kovoja.

Tuo tarpu, kaip ir pokario metais, visi protingi pseudointelektualai pavojaus valstybei akimirką nesunkiai ras prieglobstį pas bet kuriuos naujuosius šeimininkus. Lietuvoje pasiliks tik tie fanatikai, nieko neišmanantys apie tarptautinę teisę, humanizmą, Strasbūrą, neturintys advokatų ir nesugebantys apginti savo garbės nuo visų būsimųjų kaltinimų. Todėl netikiu, kad Lietuvoje gyveno tik vienas Juozas Markulis ar Kirilas Kurakinas. Jų pilna tarp mūsų.

Ričardas Čekutis