Partizanų dergimas - eilinė „mitų griovėjų“ demagogija 301

Darius Pocevičius, Kirilas Kurakinas, Juozas Markulis, Ričardas Čekutis

301	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Ričardas Čekutis ("XXI amžiaus" nuotr.)

 

Neseniai pasirodžiusi pakankamai kontroversiška istoriko Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ natūraliai išprovokavo diskusijas tarp visų neabejingų šalies istorijai.

Portale „Balsas.lt“ bene pirmasis sureagavo  Darius Pocevičius pusiau kritiniu, pusiau recenziniu straipsniu “Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė”. Mat autoriui labai nepatinka, jo žodžiais tariant, nuolat vykstantis partizanų “herojizavimas”, o tai esą trukdo matyti “pilną vaizdą”. O kokio “pilno vaizdo” D. Pocevičius pageidauja? Jis pats ir atsako, jog pilnas vaizdas būtų tada, jeigu nebūtų pamirštami “smetonmečio konclageriai, nacionalistų vykdytas holokaustas, partizanų teroras prieš taikius gyventojus”.

Galėčiau autorių paguosti: literatūros deficito apie tokį “pilną vaizdą” nėra ir niekada nebuvo, pradedant minėta M. Pociaus knyga, jo mokytojo Liudo Truskos gausiais veikalais ir baigiant visa be išimties sovietmečio pseudoistorine literatūra bei publicistika, tonomis trūnijančia viešosiose bibliotekose. Nėra deficito ir viešųjų diskusijų ar įvairaus lygio konferencijų lygmeniu (taip pat ir Rusijos ambasados organizuotų), o jau nacių vykdytas holokaustas pristatytas kuo plačiausiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Lietuviško nacionalizmo aukštinimu pasipiktinęs autorius tradiciškai (ne pirmas ir, matyt, ne paskutinis) bando paneigti neva šiuolaikinėje istoriografijoje paplitusius mitus. Esą pirmasis toks mitas, kad Lietuvos partizanų priešai buvo sovietiniai okupantai. D. Pocevičius, remdamasis minėto M. Pociaus sudarytomis lentelėmis, aiškina, jog svarbiausias partizanų “atakų taikinys buvo kolaboravimu su okupantais įtariami Lietuvos gyventojai – vietiniai kaimuose gyvenantys lietuviai”. Pagal M. Pocių, o dabar ir D. Pocevičių, “partizanai nukovė beveik 12 000 žmonių, tačiau okupantai tame skaičiuje sudaro tik 5 proc. Likusieji 95 proc. aukų – daugiausia lietuviai (stribai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai, civiliai).”. Tad D. Pocevičius viešai teškia pribloškiančią išvadą: “Prieš „saviškius“ nukreiptą Lietuvos partizanų kovos strategiją reiktų laikyti klaidinga ir žalinga – partizanų represijos prieš civilius akivaizdžiai padarė destruktyvų trauminį poveikį ne tik to meto, bet ir šiandieninei visuomenei.”

“Trauminis poveikis”, matyt, ir pasireiškia partizanų “herojizavimu”… Nebijodamas pasirodyti “traumuotu”, drįsiu nesutikti nei su tokiais skaičiais, nei su jų interpretavimu.

Pirmiausiai, partizanai nukovė kur kas daugiau, nei čia teigiama. NKVD-MGB-KGB visų grandžių pareigūnai visokeriopai slėpė savo tikruosius nuostolius, bijodami būti apkaltinti nekompetencija, todėl savo ataskaitas apie antipartizanines operacijas sistemiškai klastojo. Ieškoti KGB dokumentuose tikslių skaičių yra ne mažiau absurdiška, nei analizuoti tokiais dokumentais pagrįstas lenteles. Pavyzdžiui, Kalniškės mūšio liudininkai, tarp jų ir civiliai gyventojai, po mūšio krovę į sunkvežimius bolševikų lavonus ar matę juos vežamus, nurodo mažiausiai 400 iš sovietų pusės žuvusiųjų. Pagal M. Pocių, tiek ginkluotų bolševikų partizanai nenukovė per visą dešimtmetį, o NKVD ataskaitoje parašyti vos keli žuvusieji ir, berods, du sužeistieji… Lygiai tas pats buvo daroma ir po kitų susidūrimų su partizanais, ypač ten, kur bolševikų priklodavo krūvomis. 2 psl. >