Jungtinė menininkų, daugiausia jaunų grafikų, paroda neįprastu pavadinimu „+“ („Human, Posthuman, Transhuman, Robot“), neseniai pasibaigė „Arkos“ galerijoje. Apskritai paroda išsiskyrė konceptualumu, taikliau – vieninga koncepcija.
Parodos kuratorė ir spiritus movens – Aistė Morkvėnaitė (AiMo). Parodą, tikriau – jos užuomazgą, tam tikra prasme – kūrybines dirbtuves geriau padeda suprasti ir pačios parodos kuratorės AiMo liudijimai. Apskritai šiame parodos kontekste itin svarbūs rašytiniai intarpai (pvz., eksponuojamas savotiškas „manifestas“ – „Infiltruoti“), tik paliudijantys parodos konceptualumą.
A. Morkvėnaitės žodžiais, tai – paroda „apie nuspėjamą tolimesnę žmogaus kūno evoliuciją ir žmogaus intelekto sukurtus kūnus – robotus bei kitas dirbtines būtybes. Parodos pavadinimas susijęs su transhumanizmo simboliu H+. Transhumanistinė filosofija ragina žmogų nesitaikstyti su savo ribotais protiniais ir fiziniais sugebėjimais, valdyti savo paties evoliuciją, pasikliauti mokslu, o svarbiausia – kūną laikyti objektu, kurį galima pertvarkyti“.
Akivaizdu, kad ši tema, vaizdinija autorės brandinta jau vaikystėje: „Vaikystėje nemėgau skaityti pasakų, o svajojau, kad į didelę kiemo pievą nusileistų ateivių pilotuojamas erdvėlaivis. Patiko Robokopas, Terminatorius, Ripley nuotykiai filme „Svetimas“, Lance Hendriksen suvaidintas androidas, o lazerinio šautuvo garsas iš „Flash Gordon“ animacijos atrodė vienas nuostabiausių. Visad pagarbiai žiūrėdavau į mokslą, – o transhumanizmas iš esmės yra mokslo garbinimas, – ir kreivai į religiją, piktindamasi, kad genų loterijoje man teko ne tas bilietas, kurio norėčiau...Mano darbeliai yra pamąstymai apie tam tikras transhumanizmo idėjas. Labiausiai norėtųsi kada nors bendrauti su mokslininkais ir kartu kurti meno-mokslo kūrinius, ką daro vienas mėgiamiausių menininkų Stelarc'as“ .
Šiuolaikinio transhumanizmo pioniere vadinama amerikietė menininkė Natasha Vita-More (g. 1950 m.), 1982-aisiais parašiusi „Transhumanistinio meno manifestą“. Čia teigiama, kad „Transhumanistinis menas plėtoja ir gausina naujus meninės raiškos būdus. Mūsų estetika ir raiška, susieta su mokslu bei technologija, stimuliuoja juslinę patirtį. Transhumanistai siekia patobulinti ir suaktyvinti gyvenimą. Mes pasitelkiame technologijas aktyvinti ir gerinti gyvenimą“.
Transhumanizmas (dar vadinamas >H arba H+) dabar jau yra platus intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, palaikantis naujausius technologijų ir mokslo atradimus. Transhumanistai tiki, kad žmonės pamažu taps kur kas protingesni ir gabesni, t.y. post-žmonėmis.
Visgi yra kelios transhumanizmo atšakos – viena – pozityvistinė teigia besąlygišką žmogaus susiliejimą su technologijomis, savotišką robotizaciją, antra – etinė, teigianti, kad virš visko turi būti etikos kodeksas (negalima pateisinti eutanazijos ir t. t.)
Parodoje pristatomi 23 autorių, iš jų – 5 užsienio ir 17 lietuvių, – darbai. Po vieną Ray Bartkaus, Giedriaus Jonaičio, Yoshi, Tomo Urbelionio, Vandos Padimanskaitės, Brecht Vandenbroucke, Gustės Poc darbą; po 2 Natalie Shau, Ian Pyper, Rūtos Spelskytės, Gedmanto Kropio kūrinius, po 3 Artūro Rožkovo, Evelinos Paukštytės, Clare Goddard darbus, po 4 Mikalojaus P. Vilučio, Alionos Bogdanovos, po 5 Mattias Adolfsson, po 7 Arvydo Pakalkos, Visvaldo Morkevičiaus darbus; apie 15 Dainiaus Bendiko ir Beno Staškausko; 14 A. Morkvėnaitės ir apie 20 Eikanto Pakalkos darbų.
Eksponuojami ir dviejų VDA grafikos dėstytojų – M. P. Vilučio (piešiniai) ir Giedriaus Jonaičio (instaliacija) – darbai. Iš kitos pusės žvelgiant, nusitęsia kita gija – eksponuojami ir jų studentų darbai. (Pvz., M. P. Vilutis buvo ir parodos dalyvių – V. Padimanskaitės, A. Rožkovo, pačios parodos kuratorės A. Morkvėnaitės – diplominių darbų vadovas).
Evelina Paukštytė. "Robotas Nr.1"
Eksponuojami tradicinėmis ir ne visai tradicinėmis technikomis atliktos – nulipdytos, sukonstruotos, modeliuotos, siūtos, nupieštos – žmogystos, kiborgai (kitaip tariant – kibernetiniai organizmai, kurių natūralios biologinės galimybės papildytos nebiologiniais organais), robotai ir kitos būtybės.
Rūtos Spelskytės instaliacija
Tad ir technikos – gan įvairios: grafika (estampai), piešinys, skulptūra, asambliažas, instaliacija. Tačiau visi sprendimai – kūrybiški ir originalūs, juose vyrauja eksperimentinė dvasia.
Nors darbai skirtingi savo technikomis, formomis, tačiau jie turi vienijančią ašį. Toji vienijanti gija – visuose darbuose iškylantis žmogaus kūno įvaizdis.
Vizualinis parodos akcentas (vien dydžiu) – D. Bendiko ir B. Staškausko sukurti kiborgiški dujokaukėti kostiumai („Kolekcija „Infiltruoti“). D. Bendikas – kostiumo dizaineris, jaunųjų talentų paieškos konkurso „Injekcija“ nugalėtojas. Eksponuojamos ir šių kostiumų fotografijos (autorius – V. Morkevičius). Šalia jų – manifestas „Infiltruoti“ (trumpa ištrauka: „Fikcija ir utopija, kvėpuojantis protas – tai dabarties ir praeities žmogus./ Neegzistuojantys realybės personažai./Racionali ir tuo pačiu konstruktyvi subkultūros ideologija [...]“).
Beje, parodoje eksponuojami ir A. Bogdanovos „ateiviški“, šviečiantys elektrinėmis spalvomis, kostiumai.
Alionos Bogdanovos kostiumai
Daugiausia (be D. Bendiko ir B. Staškausko kostiumų) – AiMo ir Eikanto (E. Pakalkos) piešinių, estampų. E. Pakalkos darbai išsiskiria improvizuota ekspresija (ir linijos, ir spalvos). Tai – tarsi savotiški eskizai, improvizuotos žmogaus figūros (dažniausiai – profilio) studijos. Vyrauja komiksų stilistika.
Parodos kuratorė pripažįsta iš pradžių galvojusi „tik savo ir draugo Eikanto darbų parodą daryti“, bet vis užsimanydavo „dar kokį menininką prilipdyti“ ir džiaugiasi, kad iš viso atsidaro – „sulipo“ 23 menininkų darbai. AiMo liudija: „Džiaugiuos, kad man buvo lemta susipažinti ir susidraugauti su išskirtine asmenybe Eikantu (manau, jis turi kitos kokios nors planetos kraujo). Jo viena linija piešti kiborgų, robotų, nežemiškų būtybių veidai pakerėjo: taip pat kartu peržiūrėjom galybę mokslinės fantastikos filmų“.
Kūrybišką (ir įkvepiančią!) šių dviejų menininkų giminystę įrodo ir vienas AiMo estampas, pavadinimu „Eikantas yra kyborgas“ (2008).
Aistė žavisi ir ultramènais (ultramènas – pramanytas personažas, vaizduojamas tokusatsu , arba „specialiųjų efektų“ televizijos programose Japonijoje).
Beje, AiMo transhumanizmo tema domina jau nuo bakalauro darbo laikų. Ir prieš metus apgintas grafikos magistro darbas skirtas šiai – transhumanizmo – temai (taip pat vadinosi „H+“). Parodoje eksponuojami 5 nespalvoti estampai iš 8 magistrantūros baigiamojo darbo estampų. Darbai įvairūs – ir monochrominiai (estampai), išsiskiriantys kruopščiai išraižytomis detalėmis, ir kameriškesni, ekspresyvesni, tapyti spalvingi robotukai. Vien jau tai liudija autorės įvairiapusiškumą ir kūrybiškumą – naujų raiškos formų paiešką. Pavyzdžiui, viename estampe šalia detaliai išraižytų žmogaus smegenų glūdi mikroschemos. Tai – nelyg aliuzija sąmonės kompiuterizaciją, ar net į dirbtinio intelekto kūrimą.
Įdomūs kameriški Graikijoje gyvenančios lietuvių dailininkės Natalie Shau, „darkpop“ atstovės, darbai. Ši menininkė derina lyrišką ir makabrišką vaizdiniją. Nors šioje parodoje eksponuojamuose menininkės darbuose to makabriškumo lyg ir nesijaučia.
Itin originalios žaismingos grafikės E. Paukštytės skulptūros (pvz., „Robotas Nr. 1“, 2008) – ateivius primenančios žmogystos, savotiški robotai. Ryškiomis spalvomis ir forma kai kuriuos susisieja su grafiko A.Rožkovo kameriškų paveikslėlių (ciklas „Nieks nenorėjo gimti“, 2008) veikėjais.
Savitas parodos dalyvio – menininko I. Pyperio stilius (naiviojo primityviojo meno sąsajos su retro-futuristine stilistika). Pasak žurnalo „Dark Roasted Blend“ apie paslaptingus ir nuostabius dalykus redaktoriaus Avi Abramso, I. Pyperis daug laiko „praleidžia ieškodamas ateities atomų, skraidančių lėkščių, robotų ir ateivių simbolių“.
Įdomūs, kameriškų matmenų ir Brecht Vandenbroucke, Mattiaso Adolfssono, Clare Goddart, Yoshi („Sąmonės perkėlimas“) darbai. Pvz., B. Vandenbroucke neseniai laimėjo antrą vietą žymiame tarptautiniame komiksų konkurse „Fummeto“, kasmet rengiamame Šveicarijos mieste Liucernoje.
Kamerišką parodos pobūdį įrodo vien tai, kad atsisakoma tradicinio eksponavimo metodo (vardas, pavardė; pavadinimas; technika), o apsiribojama slapyvardžiu arba vardu. Beje, ir kūrinių pavadinimai neminimi. Galbūt dėl to, kad žiūrovams atsivertų platesnė interpretacijų erdvė.
Paroda išsiskiria žaismingumu, kameriškumu (nemažai mažo formato piešinių). Daug kur apeliuojama į primityvistinį, vaikų meną.
Tai – kameriška draugų ir bičiulių, kuriuos vienija giminiška meno pajauta, paroda.
Įdomu, kas parodos sumanytoją paskatino imtis tokios parodos koncepcijos? Galbūt viešnagė Japonijoje, robotų, kibernetikos karalystėje?
Tik kyla klausimas, jei tiek daug dėmesio skiriama įvairialypei kūniškumo raiškai, tai kur slypi žmogaus dvasia? Ar ji neignoruojama? Matyt, ne. Tai liudija gyvastingai pulsuojantys kūrybiškumo proveržiai.
Nesu įsitikinusi, ar visi darbai šioje parodoje yra transhumanistinio meno pavyzdžiai. Aišku, juos vienija bendra koncepcija, organiška, itin spalvinga stilistika. Tačiau ne tik konceptualumu, bet ir žaismingumu bei improvizuotumu pakeri ši paroda.
Belieka parodos kuratorei Aistei ir kitiems parodos dalyviams kaskart atrasti vis naujų įkvėpimo šaltinių ir kuo originalesnių idėjų, kurti tarptautinius projektus, o galbūt susibičiuliauti ir sukurti bendrą projektą su Stelarcu.
---------
„Flash Gordon“ – tai 1980-ųjų mokslinės fantastikos filmas, paremtas savo to paties pavadinimo komišku komiksų charakteriu Flash’u Gordonu.
Stelarcas (Stelios Arcadiou) – australų performanso menininkas, kurio darbai sutelkiami į futurizmą ir žmogaus kūno galimybių praplėtimą. Dauguma jo darbų yra sutelkti ties menininko idėja, kad žmogaus kūnas yra susidėvėjęs.
Tokusatsu – japonų terminas, kuris charakterizuoja bet kokį filmą, kuriame komiksų herojus vaidina gyvi aktoriai, vartojami specialieji efektai (tokusatsu literatūriškai verčiama kaip „specialieji efektai“). Tokusatsu dažnai susijusi su moksline fantastika ar siaubo filmais.
Ona Gaidamavičiūtė
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 3