Naujienos
Linos Galeckaitės nuotr.
Paauglys pabėgo iš namų, tėvai iškėlė skandalą, jog, matyt, šiam pasimaišė protas, hormonai „užspaudė“ smegenis arba šis per daug įsivaizdina... Bet argi visuomet vien tik patys paaugliai yra kalti dėl savo vykdomų „ žygdarbių“, o tėvai yra tie gėrio sergėtojai, kurie linki tik gero? Galbūt viskas yra kiek kitaip, nei mes įsivaizduojame?
„Spinter tyrimai“ praėjusį rudenį apklausė 1002 vaikus ir jaunuolius nuo 7 iki 18 metų. Daugiausiai tyrime dalyvavo vaikai iš didžiųjų šalies miestų ( Vilniaus, Kauno, Klaipėdos). Paaiškėjo, kad trečdalis tyrimo dalyvių teigė, jog turi artimų draugų ar pažįstamų, kurie bėga iš namų, todėl lengva sąžine seka jų pėdomis. Apie 40 proc. apklaustų vaikų, kuriems kilo mintis pabėgti iš namų, taip ir padarė. Dažniausiai taip elgtis priversdavo nesutarimai šeimoje, dėmesio stoka, supratimo bei palaikymo trūkumas. Pabėgę iš namų vaikai dažniausiai apsistodavo pas draugus, įsikurdavo negyvenamuose namuose ar netgi glausdavosi pas nepažįstamus asmenis. Net apie 67 proc. bėglių norėjo grįžti atgal namo, bet kas trečias jų bijojo tai padaryti.
Pakalbinus tokios patirties turinčią merginą, išgirstas atsakymas nė kiek nenustebino:
„Bijojau ir aš. Tiek pabėgti, tiek sugrįžti atgal. Darėsi baisu vien pagalvojus, kaip tėvai sureaguos neradę manęs gulinčios vakare lovoje. Tačiau per daug nuoskaudų buvo prisikaupę širdyje dėl tėvų priekaištų, kasdienių jų moralų ir jų laiko stygiaus pabūti bent kelias minutes per dieną kartu su manimi. Kitaip sakant, jaučiausi niekam nereikalinga, atvirkščiai, net visus nervinanti ar net „užknisanti“. Nebuvo kur trauktis, tai ir bėgau...
Bet ne toli ir ne ilgam. Slėpiausi pas geriausią savo draugę bute. Jos tėvai tuo metu buvo išvykę į kelionę, todėl viskas klostėsi kuo puikiausiai. Aišku, mano tėvai irgi nekvaili žmonės, todėl žinojo, kur pirmiausia manęs ieškoti. Rado, bet namo neparsivedė. Spyriojausi savaitę, kol galiausiai susikroviau savo reikmenis ir nusprendžiau grįžti. Buvo baisiau nei košmare...
Mažoji sesutė, tėtis ir mama mane išvydę verkė. Iš mamos lūpų netilo žodžiai: „ Dukra, kodėl taip padarei?“, – tačiau aš stovėjau be amo, neturėjau ką pasakyti ir mažiausiai tą akimirką norėjau kalbėti. Visi jautėmės lyg po kokios katastrofos, sukrėsti, verkiantys, pasimetę. Apsikabinome taip stipriai, kaip niekada gyvenime, ir, matyt, tai buvo pirmasis šeimos apsikabinimas per 17 mano gyvenimo metų. Tuomet jaučiausi laiminga ir troškau, kad ši akimirka niekada nesibaigtų.
Po šio nutikimo turėjau labai rimtą pokalbį su tėvais. Išgirdau net pasiūlymą apsilankyti pas psichologą, tačiau griežtai jo atsisakiau. Žinojau priežastį dėl kurios palikau namus ir atskleidžiau ją tėvams. Atvėrėme tądien visi savo širdis, ir patikėkite, gyventi tapo daug lengviau. Tiesą pasakius, nesigailiu, kad bėgau iš namų, nes šis įvykis labai pakeitė mano gyvenimą ir santykius su tėvais. Tačiau ir didžiuotis neturiu kuo, nes įskaudinau mylimiausius žmones. Skuboti sprendimai visada turi daugiau neigiamų rezultatų nei apgalvoti. Visada pagalvoju: „O gal būtų užtekę nuoširdaus išsipasakojimo, o ne bėgimo“. To linkiu ir kitiems – niekada nesigriebti kraštutinių priemonių.“ 2 psl. >
tomas 2011-03-04 18:08
Atpindis antrininkas.lt
as 2010-02-01 12:34
jei jau vaikai bega is namu, man regis 90% yra kalti patys vaikai. nesutaria ar pan. tiesiog...
seiminija 2009-10-26 15:34
daug vaikų (ypač miestiečių) maištauja ir bėga iš namų. Bėgs ir jų vaikai, tada jie...
padla 2009-10-26 08:38
Na, va ir sulauk4me straipsnio, kur Šalaševičiūtė pasakoja apie vaikų problemas. Seniai...