Naujienos
Spalio mėnesį Londone buvo (kai kurios parodos veikia ir dabar) net septynios šiuolaikinio lietuviško meno pozicijos. Pagal turinį jos yra beveik idealios – man tetrūksta vieno žanro, kad galėčiau pasakyti – na, dabar jau galima pradėti veikti ką nors rimčiau. Geras startas padarytas.
Reitingai
O kodėl džiugina lietuviško meno buvimas būtent Londone? Kodėl reikia mažiau džiaugtis, jei jis atsiranda Berlyne ar Paryžiuje? Na, džiaugtis reikia visuomet, bet atsiradimu Londone – ypač. Ir ypač dabar, spalio mėnesį.
Londono svarbą aktualiojo meno sklaidai sunku pervertinti. Argumentuojant šį teiginį, nelengva išvengti banalybių, todėl verčiau remsiuosi statistika. Jau gal vienuolika metų egzistuoja programa Artfacts.net, reitinguojanti pasaulio dailininkus. Šiuo metu programa sukaupusi virš 200 000 bylų. Šis reitingas turbūt yra vienas iš objektyviausių – kiek to objektyvumo gali būti mene. Jame skaičiuojami ne aukcionų laimėjimai, bet parodinis dailininko aktyvumas. Ir tos parodos sumuojamos ne mechaniškai – viskas priklauso ir nuo parodinės erdvės rango. Menininkas gali surengti 1000 parodų per metus savo bičiulio galerijoje ar gimtojo miesto muziejuje ir negaus nei vieno reitinginio taško. Bet pakanka sudalyvauti vienoje grupinėje parodoje, tarkim, Londono Tate Modern muziejuje, ir dailininko reitingas šokteli iš šimtas penkiasdešimt tūkstantosios vietos į jau gana padorią dvylika tūkstantąją vietą.
Taigi, šio reitingo pradžioje, pirmose keturiose šimtuose vietų net šimtas penkiolika pozicijų užimą D. Britanijos ir JAV menininkai – jei skaičiuoti gyvus menininkus. Vokiečių šiame reitinge yra 37, o prancūzų – 15. Skaičiai rodo, kad intensyviausias šiuolaikinio meno procesas verda tarp Niujorko ir Londono. Štai todėl verta retkarčiais į šį katilą įvirsti. O spalį čia ypač karšta – mieste per mėnesį buvo surengtos net keturios milžiniškos dailės mugės, iš kurių svarbiausioje – "Frieze" mugėje - dalyvavo Vilniaus Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) ir galerija "Tulips and Roses".
Įdėmesnis skaitytojas turbūt užfiksavo, kad statistikai pasirinkau gana keistą apdorojamų duomenų skaičių – keturis šimtus. Turiu tam priežastį –tarp keturių šimtų geriausių 380-oje vietoje – aukščiausioje tarp lietuvių menininkų - yra Deimantas Narkevičius. Jis stiprų reitinginį šuolį padarė 2008 metais, kai buvo apdovanotas svarbiausia Europos meno premija – Van Gogo prizu. Tokį šuolį, kad aplenkė mūsų klasikus – Joną Meką (555 vieta), Jurgį Mačiūną (781 vieta). Beje, labai sunkiai iš Kauno galerijos svetur pajudantį Mikalojų Konstantiną Čiurlionį aplenkė ne tik Narkevičius, bet geros dvi dešimtys lietuvių – mūsų klasikas reitinge užima 8940 vietą.
Sovietinė patirtis – tarp meno ir antropologijos
D. Narkevičių surengti parodą pakvietė garsi Londono „BFI Southbank“ galerija. Jis eksponuoja du filmus - „The Dud Effect“ („Nesuveikimo efektas“) – už kurį ir gavo premiją bei naują darbą „Into the Unknown“ („Į nežinomybę“). "Nesuveikimo efektas" yra genialus kūrinys. Jis atkartoja vieną sovietinio karininko darbo dieną – nuo žadintuvo iki balistinės raketos paleidimo ritualo. Žiūrovas žino, kad ši darbo diena galėjo tęstis vakarinėje Sovietų sąjungos teritorijoje, raketų bazėje šalia Platelių. Autorius tiksliai surežisuoja kiekvieną akcentą – prie spintelės stovinčio budinčio eilinio pozą, karinio dalinio beveidiškumą ir monotoniją, randa idealius interjerus (o randa todėl, kad pats tarnavo Sovietų armijoje) – lentelėmis apkaltus kambarius, neobrutalistinius vestibiulius, reikiamoje vietoje eksponuoja detales – karininko fotelį, ryšio prietaisus. Pažiūrėjus kūrinį kyla eretiška mintis – juk tai tikras, tik labai kondensuotas filmas – su siužetu, dramaturgija, įtampa ir atomazga. Bet taip nėra. „Nesuveikimo efektas“ nėra filmas. Jis (o ir kiti geriausi video meno pavyzdžiai) man asocijuojasi su kino pradžia – judančiais paveikslais, šiame senoviniame termine akcentuojant ne judesį, o paveikslus. D. Narkevičiaus kūrinys yra meistriškai sudėliotų štrichų rinkinys. Man jis primena iki impresionistinę dailę – kad ir Koro peizažus, kuriuose jau nebėra tiesmuko realizmo, net jo rudimentų, o įspūdis sukuriamas akcentais, nujaučiama erdve ir įsivaizduojama istorija. Šis Narkevičiaus kūrinys yra puikus atsakymas į retorišką dailininko Mindaugo Skudučio klausimą, užduotą "Kultūros barų" straipsnyje, parašytame apsilankius Nacionalinėje galerijoje – "man neaišku, kodėl dailės parodose rodomi filmai, juk tam yra kino teatrai". Todėl, kad tai nėra kinas. Tai – emocijos intelektinio suvokimo perteikimas – bet ne drobėje ar instaliacijoe, ne objekte - o laike. Kai šis perteikimo aktas sukurimas kokybiškai, galerijos lankytojas gauną identišką tradicinei dailei, o dažnai ir stipresnį naujos ir koncentruotos patirties impulsą. O juk tai ir yra viena iš meno funkcijų? 2 psl. >
agne 2009-11-02 12:45
labai gera apžvalga
"Dvarvycio karas" + papildyta+ 2009-11-01 15:21
Pagrindine kaltininke Kaune - Kauno prokuratura... prokuraturos nusikalstama veika....
zita 2009-10-29 20:54
Aciu uz straipsni,labai idomus pastebejimai apie siuolaikinio meno rinka ,ir viso mechanizmo...
Ernestas Parulskis 2009-10-28 14:27
Lape, Londono meno aplinkos judesius stebiu tik 10 mėnesių, todėl kategoriško atsakymo...