Ar lietuviai neverti nacionalinio panteono? 8

Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Donatas VALANČIAUSKAS, Gintautas BABRAVIČIUS, Gražina DRĖMAITĖ, Audronė VYŠNIAUSKIENĖ, Libertas KLIMKA, Aloyzas STASIULEVIČIUS, Alvydas MEDALINSKAS, Grafikas Arūnas Tarabilda, Algirdas Vileikis, Tik Artūras Zuokas, Šis Vilniaus, Balys Dvarionas, Dalia Grybauskaitė

8	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Rasų kapinės. LŽ nuotr.

 

Įvairios tautos turi savo nacionalinį panteoną, kur amžino poilsio atgulė daug nusipelniusieji istorijai bei kultūrai, o valdžia ir žmonės atiduoda šioms asmenybėms deramą pagarbą.

Rasų kapinės Vilniuje, kur palaidotas tautos patriarchas Jonas Basanavičius, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis bei daugybė kitų asmenybių, nusipelniusių lietuvių ir kitų tautų kultūrai, istorijai bei politikai, galėtų tapti Lietuvos nacionaliniu panteonu, jei ne viena aplinkybė: šios kapinės yra apleistos ir beveik neprižiūrimos.

Negi Lietuva neverta turėti nacionalinio panteono? Ar toks panteonas ir yra Rasų kapinės, kur ilsisi daug iškilių asmenybių? Ką turi padaryti valstybė, kad būtų grąžinta derama pagarba tiems, kurie ilsisi Rasų kapinėse? Ar galime iš kitų tautų pasimokyti, kaip gerbti mirusius tautos didžiavyrius?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susėdo pasikalbėti kultūros viceministras Donatas VALANČIAUSKAS, Vilniaus vicemeras Gintautas BABRAVIČIUS, Valstybinės kultūros paveldo pirmininkė Gražina DRĖMAITĖ, Kultūros paveldo komisijos departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji inspektorė Audronė VYŠNIAUSKIENĖ, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius etnologas Libertas KLIMKA, dailininkas Aloyzas STASIULEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kas mums yra Rasų kapinės?

A.Medalinskas. Vieta, kur palaidota daug Lietuvai nusipelniusių žmonių, ir kuri gali būti vadinama nacionaliniu panteonu? Ar tiesiog apleistos senos kapinaitės netoli Vilniaus senamiesčio, kurios vis rečiau lankomos, o Lietuvos valdžia jas prisimena tik per Nepriklausomybės dieną?

D.Valančiauskas. Rasų kapinės žmonių sąmonėje tikrai nėra paprastos kapinaitės miesto pakraštyje. Vien tai, kad J.Basanavičiaus kapo gūdžiu sovietmečiu žmonės ėjo lankyti, nepaisydami visų draudimų, daug ką pasako.

A.Stasiulevičius. Priminsiu 1956 metų Vėlines. Tada aukštųjų mokyklų studentai surengė demonstraciją. Tai buvo viešas pareiškimas prieš Tarybų valdžią. Grafikas Arūnas Tarabilda už tai sumokėjo gyvybe. Jis buvo išmestas iš Dailės instituto, išsiųstas į raketinius dalinius, kur susirgo spinduline liga ir mirė.

A.Medalinskas. Prisiminkime ir 1988 metų vasario 16-ąją, kai ore jau ėmė sklandyti laisvės idėja, žmonės ėjo į Rasų kapines pagerbti savo tautos iškilių asmenų, nors sovietinės saugumo pajėgos apsupo kapines ir stebėjo kiekvieną tą dieną atėjusį uždegti žvakutės ant Vasario 16-osios akto signatarų kapų. Tada žmonėms Rasų kapinės buvo didžiulė vertybė, o kaip yra šiandien?

A.Vyšniauskienė. Šiandien jose lankosi vis mažiau lietuvių. Anksčiau žmonės ėjo iš patriotiškumo. O dabar - ne.

A.Stasiulevičius. Kova dėl Rasų vyksta senokai. Tarybiniais laikais Vilniaus meras Algirdas Vileikis projektavo magistralę į Minską ir planavo šias kapines panaikinti. Tačiau visuomenė sukilo ir sovietinė valdžia buvo priversta savo kėslų atsisakyti. 2 psl. >