Žvakės ( Gediminas Savickis /ELTA)
Ne tik laikmetis ir pinigų trūkumas keičia lietuvių laidojimo tradicijas. Vis dažniau žmonės patys dar būdami gyvi „susiorganizuoja“ savo paskutinę kelionę, naujus papročius gimdo ir artimųjų noras originaliai įprasminti mirusiojo atminimą.
Konservatyvūs lietuvių laidojimo papročiai tokie atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Per pastaruosius 10 ar 20 metų kai kurios atsisveikinimo su mirusiuoju tradicijos beveik nunyko arba buvo pakeistos naujomis.
Pavyzdžiui, didmiesčiuose jau retai fotografuojamasi prie karsto, mažesniuose miesteliuose ir kaimuose velionis nebešarvojamas namuose, kaip buvo įprasta prieš gerą dešimtmetį.
Vis rečiau į paskutinę kelionę lydi dūdų orkestrai. Pučiamuosius instrumentus nūdien pakeitė kompaktinių diskų grotuvai, smuikai, kanklės, sintezatoriai ir profesionalūs giedotojai, kurių mažai kas prašo giedoti „Kalnus“. Mirusiuosius dabar palydi muzika iš kino filmo „Titanikas“ arba dainos, kurių mėgo klausytis velionis.
Vis dažniau išėjusiojo artimieji arba draugai užsako sukurti trumpą dokumentinį filmą su įsimintiniausiomis mirusiojo gyvenimo akimirkomis, šarvojimo sales papuošia velionio nuotraukomis arba jo mėgtomis gėlėmis, laidojant, leidžia į dangų balandžius arba šūvių salvę, jei, pavyzdžiui, velionis mėgo medžioti.
Pasirūpino pietumis
Klaipėdietė Rūta - samdoma laidotuvių giedotoja ir muzikantė. Šį darbą ji atlieka jau 8 metus. Per tiek laiko Rūtai teko išklausyti ir labai neįprastų pageidavimų.
Pavyzdžiui, savo noru iš gyvenimo nutaręs pasitraukti baikeris prieš mirtį surašė, kokių šermenų norėtų. Vyras prašė palaidoti jį su odiniais ilgaauliais batais, kad jo šermenyse skambėtų Vladimiro Vysockio dainos ir kad po mirties jį kremavus, pelenai būtų išbarstyti upelyje...
Neseniai Rūta dalyvavo balandininko laidotuvėse. Po ceremonijos kapinėse artimieji nutarė į dangų paleisti balandžių būrį.
„Vienose šermenyse pageidavo, kad gročiau melodiją iš kino filmo „Titanikas“, nes mirusi mergina tą filmą mėgo, kitose prašė dainų „Švelnumas“, „Balandėlė“. Teko dalyvauti laidotuvėse, kurių metu kortežą su karstu lydėjo motociklai. Kapinėse jų motorų skleidžiamas garsas buvo labai neįprastas. Buvo, kai savo mirusį kolegą, dirbusį krovininių automobilių vairuotoju, bendradarbiai į paskutinę kelionę palydėjo šių mašinų signalais - tiesiog atvažiavo eilė vilkikų, jų vairuotojai vienu metu nuspaudė garso signalus“, - apie neįprastus laidojimo būdus pasakojo klaipėdietė.
Jos atmintyje išliko ir dar kelios netradicinių palydėtuvių Anapilin akimirkos. Vienos senolės artimieji prie įėjimo į šarvojimo salę paliko padaugintų nuotraukų iš paskutinės smagios velionės fotosesijos. Pažįstami galėjo atminimui pasiimti senolės, pozuojančios ant motociklo, fotografijų.
Rūta teigė pastebėjusi, jog dažniausiai kitoniškumu bei prabanga išsiskiria žymių klaipėdiečių laidotuvės.
Rodė filmą
Žinomos klaipėdietės, scenos kalbos dėstytojos ir radijo laidų vedėjos Irenos Calzonienės laidotuvės buvo ypatingos. Nei išskirtine prabanga, nei graudulingomis atsisveikinimo scenomis jos nepasižymėjo. Kaip ir pageidavo Irena, jos palydėjimas į amžinybę buvo ramus ir dvasingas. 2 psl. >
Naujienos





















poka 2009-11-16 21:10
modernėjančiais laikais keičiasi ir papročiai
Rengler 2009-11-09 17:59
Na na..
asa 2009-11-08 23:46
laidotuves visada turi but ramios
asa 2009-11-08 23:46
laidotuves visada turi but ramios