Tomas Čyvas (Ruslano Kondratjevo nuotr.)
Lietuvos užsienio politika šiuo metu yra panaši į sutrikusios lygsvaros marabu judesius – baksnojama snapu pirmyn ir atgal, į kairę ir į dešinę – mėginama pataikyti į minkštą vietą. Tiesa, to priežastys yra vidinės – prezidentūra ir konservatorių partija.
Nestebina nei prezidentūros nevykęs išsišokimas deklaruojant „vertingą“ pažadą – atrasti kaltuosius, kurie prieš kelis metus galėjo padėti Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybai pažeisti kelių talibų teises, nei rietenos, vykstančios konservatorių partijoje. Jos atidengia šalies politikų nesugebėjimą daryti tai, kam yra pašaukti,– surasti ir apginti nacionalinius interesus.
Geri norai ir paveldėta bjaurastis
Prezidentūrai pretenzijų mažiau – neseniai pradėjusi darbą komanda, įskaitant pačią Dalią Grybauskaitę, yra ne iš politikų plaukusi, paveldas – bjaurus, atsiremti nėra į ką. Partijoms esant silpnoms, pastarąjį dešimtmetį, kaip jau žinoma, užsienio politiką vizgino „valstybininkų“ kompanija. Su Rusijos faktoriumi susijusius vidaus reikalus – taip pat. Šios nomenklatūros darbo rezultatai yra tokie – šalies žmonėms dažnai nebepatinka pati demokratija, kuria minėti veikėjai manipuliavo, įtarimą kelia Amerika ir bet kokie bandymai kalbėti apie visiškai realias grėsmes iš Rytų. Todėl ir parėkavimas į Vašingtono pusę daug kam šalyje patiko, bet yra visiškai niekinis politinės naudos prasme. Nežinia, koks „B“ dabar turės sekti po pasakyto „A“. Apie tai niekas nespėjo pagalvoti.
Didelė dalis visuomenės yra įtikinta, kad prieš Rusiją „bergždžiai lojama“ (ir kas paneigs, kad to būta su kaupu). Manoma, kad Amerikai Lietuvos valdžiažmogiai pataikauja, tenkindami savo asmeninius interesus (kas neprisimins užsienio reikalų ministerijos ir saugumo departamento deleguojamų „demokratijos eksportuotojų“). Pažadas vykdyti pragmatišką ir labiau europietišką užsienio politiką – visai puikus, bet, norint jį įgyvendinti, reikia pirmiausia nusistatyti aiškius ilgalaikius tikslus ir jų siekti. „Valstybininkams“ tai nebuvo problema, nes tikslą jie turėjo – ilgai būti prie valdžios ir gerai gyventi. Jei norima tikėti, kad D. Grybauskaitė ir jos komanda nori kitko, viskas atrodo sudėtingiau. Iš čia ir gimsta prieštaringi judesiai: pragmatišku paskelbiamas konfliktavimas su JAV, čia pat agresyviai ir patetiškai reikalaujant parengti mūsų apgynimo nuo Rusijos, su kuria dabar pragmatiškai draugausime, planus.
Vienas už kitą kvailiau
Galima būtų manyti, kad prezidentei būtų lengviau, jei ne idiotiška konstitucinė nuostata (prie visos pagarbos aukščiausiajam įstatymui), nustatanti jai prievartinę depolitizaciją. Deja, net jei D. Grybauskaitė būtų iš kurios nors Lietuvos partijų,– nebūtų daug geriau. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – ne atsitiktinai vadinama „per brūkšnelį“. Ji panaši į sudurstytą, vienas ant kito dantį griežiančių intrigantų, dažnai nuoširdžiai tikinčių, kad vykdo šventą misiją, kompaniją. Kalbu, žinoma, apie situaciją vadovybėje, o ne apie tūkstančius partijos narių. 2 psl. >
Naujienos



















poka 2009-11-19 22:45
jiems jau renimacijos reikia
Pranas 2009-11-15 22:20
Ir sukilo puta is visu pakampiu....Jeigu raudonieji ateitu i valdzia,is karto butu gerai.
Rengler 2009-11-09 15:46
Ir ką belieka mum daryti?
Pšekas 2009-11-05 22:25
Tai jau tikrai aleliuja.