Naujienos
Romualdas Kavaliauskas-Kavioras laikomas „tulpinių“ kūrėju (Redakcijos archyvo nuotr.)
Panevėžys nuo kitų Lietuvos miestų visuomet skyrėsi viena su kita kovojančių organizuotų nusikalstamų grupuočių gausa.
Pareigūnus kaustė baimė
Ar prisimenate, kaip XXI amžiaus išvakarėse buvo vadinamas Panevėžys? „Čikaga prie Nevėžio“. Šis miestas buvo tiesiog suraižytas korupcijos, intrigų, žmogžudysčių randais.
Policija čia dirbo tuščiomis apsukomis. Miestas nedidelis, todėl visi vienas kitą pažinojo. O ir į banditų gaujas jungėsi viename mikrorajone užaugę ir vienas kitą pažįstantys vyrukai. Beje, tuose pačiuose namuose augo, kaimynystėje su dabartiniais banditais gyveno ir „gerieji“, vėliau tapę vietos teisėsaugininkais. Todėl niekas nesistebėdavo, kai tarnybos metu vaikystės draugų „nuodėmes“ fiksavę policijos pareigūnai vakarais su jais susėsdavo prie vieno vaišų stalo. Toks teisėtvarkininkų bei banditų „broliavimasis“, be jokios abejonės, buvo viena iš ilgai trukusio gaujų nebaudžiamumo priežasčių.
Antroji priežastis buvo baimė. Kaip sakė tuometinis generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas, pareigūnus kaustė totalinė baimė prieš nusikaltėlius. „Policininkas gatvėje net nusisuka, pamatęs, kad tiesiai pro jo nosį lekia kokio nusikaltėlių boso automobilis, pažeisdamas eismo taisykles. Tardytojai bijo pateikti klausimą, kuris įvarytų į kampą visiems žinomą banditą“, – nusikaltėlių klestėjimo priežastis aiškino komisaras.
Nusikaltėliai sėjo baimę
Patys panevėžiečiai liūdnai juokavo, kad policininkai, pamatę atvažiuojančius banditus, uždegdavo žalią šviesoforo šviesą, o važiuojant tiems pro šalį, atiduodavo pagarbą.
O situacija Panevėžyje iš tikro buvo baisi. Nusikaltėliai siautėjo ne tik sutemus. Net vidury dienos aidėjo sprogimai, buvo žaginamos moterys. Štai vienos nukentėjusiosios pasakojimas. „Apie 16 valandą užėjau į kavinę „Vingis“ išgerti kavos, – prisimena ji. – Kadangi prie bufeto buvo eilutė, nusprendžiau nelaukti ir pasukau išėjimo link. Prie tualeto durų mane pagriebė maždaug trisdešimties metų vyriškis ir įstūmė į tualetą. Prispaudė prie sienos, pagriebė už gerklės ir sušvokštė: „Rinkis – į burną, į užpakalį ar tiesiai“. Aš verkiau, prašiau paleisti, bet nepažįstamasis mane smaugė, grasino užmušti. Ten pat tualete jis mane išprievartavo. Aš išėjau iš kavinės, nemačiau, nei kur einu, nei ką darau, norėjau nusiskandinti. Kažkokie žmonės mane sugėdino, ir aš dar šoko būsenoje užėjau pas savo pažįstamą“.
Ir tai buvo ne išskirtinis atvejis, o žiauri kasdienybė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši mergina vėliau nuvažiavo į policiją, nusikaltėlis buvo išaiškintas ir nuteistas. Tai nebuvo „tulpinis“. Šis epizodas tam, kad padėtų suvokti, kokiomis sąlygomis formavosi žiaurūs nusikaltėliai. Tuo metu „tulpiniai“ dar buvo nekalti vaikeliai ir pinigų užsidirbdavo kitais būdais.
Pragyvenimo šaltinis – karoliai
Pro Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato langus matosi daugelis Tulpių rajono daugiabučių, statytų bene praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje. Į juos anuomet susikraustė daugybė į Panevėžio stambiausias gamyklas atvykusių dirbti darbininkų bei jų šeimos narių. Čia užaugę, geriausiais kiemo draugais buvę vaikai vėliau tapo verslo partneriais. Kai kurie jų iškilo į lyderius, kiti tapo paklusniais jų valios vykdytojais, nors ir vienus, ir kitus vienijo po daug kam netikėtų M. Gorbačiovo reformų plūstelėję lengvi pinigai. 2 psl. >
edga 2010-12-09 19:09
nu kurvos susaudisiu
2010-03-10 14:59
Gerai, kad tau jis yra geras, o kitiems? Nepagalvoji uz ka tokie zmones "banditais" vadinami?
Lietuvis 2009-12-02 08:51
"galimybė pažeminti ir paniekinti savo auką" - tokius šaudyti, kastruoti. Medžioti juos...
Centras 2009-11-20 15:19
Maladiec visi bachurai ten budavo, nors tvarka buvo ivesta mieste, nes mentai ja nelabai ivest...