Seime svarstomi 2010 metų biudžetai - valstybės, "Sodros" ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Kaip įprasta, kasmet šie biudžetai gauna kokį nors vaizdingą vardą. Jų buvo pačių įvairiausių - "istorinis", "socialinis", "krizinis", "bado", "svajonių" ir t. t.
Visi šie epitetai paprastai apibūdina kiekybinius biudžeto pokyčius - daugiau ar mažiau, per daug ar per mažai surinksime, pasiskolinsime ir išleisime.
Deja, 1990-2010 metų valstybės biudžetai tik skaičiais ir tesiskiria. Visa kita 2010-ųjų biudžetuose - formavimo tvarka ir procedūra, finansavimo principai, prioritetai, o tiksliau jų nebuvimas - yra tokie patys, kaip kokiais 1990-aisiais. Milijardai litų leidžiami neįtikėtinai atsainiai.
Neva programinis planas
Biudžetas būna programinis ir institucinis. Kai finansuojamos institucijos, už tai, kad jos yra ir kažką veikia - tai institucinis biudžetas. Institucijų finansavimas "už gražias akis" kritikuojamas, nes jis nėra orientuotas į tai, kad būtų pasiekta rezultatų. Į rezultatus turėtų orientuotis programinis biudžetas, kuris Lietuvoje neva yra taikomas.
Nepaisant teisingai surašytų programų sudarymo taisyklių, kurių asignavimų valdytojai preciziškai prisilaiko ir gražiai surašo savo programas, valstybės biudžetas išliko institucinis. Tai yra, biurokratai greitai prisitaikė prie jiems iškeltų reikalavimų ir savo institucijos veiklą tiesiog įvilko į savo sugalvotų programų drabužėlį. Ta pati mergelė, tik kita suknelė - šią frazę apie biudžetą kartojame antrą dešimtmetį.
Iki tikro programinio biudžeto trūksta tikrai daug. Visų pirma trūksta strateginio planavimo, kuris, paprastai tariant, institucijoms iškeltų tikslus, numatytų prioritetus. Ne pati institucija turi susigalvoti, ką ji veikia valstybėje ir už tai paprašyti pinigų (ir juos tradiciškai istoriškai gauti). Aukščiausios valstybės galvos turi numatyti prioritetus, įvardyti programas, numatyti jų tikslus ir ką jomis reikia pasiekti. Antra, ko trūksta, tai konkurencijos tarp programose numatytų tikslų pasiekimo priemonių. Jei norima nuvykti iš Vilniaus į Kauną, svarstytinos bent trys alternatyvos - traukiniu, autobusu ar automobiliu.
Tačiau kai valstybėje iškeliamas koks nors tikslas, tegu ir kovos su narkomanija, tikslų pasiekimo alternatyvos net nėra svarstomos. Dėl valstybės biudžeto lėšų niekas nekonkuruoja - institucija žino, kad ji bus tam tikros programos vykdytoja ir kad už tai gaus lėšų. Kova vyksta, kad gautų daugiau. Tai vadinama "apsiginti biudžetą".
Katė maiše
Visi valstybės finansai yra tarsi katė maiše. Mes matome maišą, matome, kad jame kažkas yra, kad už tą kažką bus sumokėta daug milijardų litų, tačiau kas viduje - paslaptis.
Vieši yra tik apibendrinti biudžeto skaičiai, kurie tik parodo, greičiau, mokesčių naštą, bet ne funkcijos atlikimo efektyvumą.
Niekas Lietuvoje, išskyrus kelis žmones Finansų ministerijoje, negali turėti išsamios (labai tikslios) informacijos nei apie planuojamas, nei apie faktines išlaidas. 2 psl. >
Naujienos





















poka 2009-11-18 23:31
netikiu, kad patvirtins biudžetą