1991–1995 metais Panevėžį valdė kelios grupuotės (Redakcijos archyvo nuotr.)
Specifiniai panevėžio reketininkų bruožai buvo atvirumas, cinizmas, žiaurumas, nesiskaitymas su aukomis, atsargumo nepaisymas.
Sprogimų dirigentas
Iš pradžių apie Kavioro grupuotę žinojo tik operatyvininkai ir tie pradedantys kooperatininkai, kuriuos pasiekdavo reikalavimas mokėti duoklę. Tačiau tai tęsėsi neilgai.
Artimiausiu Kavioro pagalbininku ir bendražygiu buvo laikomas Psichas – Vitalijus Tuzovas. Įtaka ir autoritetu Kavioras nesidalino su niekuo. Netgi artimiausius sėbrus jis laikė prispaudęs. Tada jis tikriausiai nė minties neturėjo, kad po keleto metų jį patį prispaus ir nustums į nuošalę jo buvę „torpedos“.
Tuo laiku juos ir imta vadinti „tulpiniais“. Tie stiprūs, atletiški vyrukai vykdė visus Kavioro nurodymus.
Kituose Lietuvos miestuose – pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune – besiformuojantis reketas greitai pasuko „protingos prievartos“ keliu – auka buvo „melžiama“ tokiu būdu, kad nesužlugtų ir toliau įstengtų „maitinti“ savo reketuotojus. Na o Kavioro gauja nustekendavo žmogų visai – iki pat galo.
Taip Panevėžį aptraukė juodi baimės debesys. „Tulpiniai“ ėmė veikti beveik nesislėpdami – galima pasakyti, jog 1991 metais apie juos žinojo visi. Bet žmonės bijojo, policininkai – irgi. Pareigūnai viešai sakė, jog neturi įrodymų, kad bent iškeltų bylas banditams.
Iš tikrųjų tuos įrodymus ir surinkti buvo sunku. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus patraukti baudžiamojon atsakomybėn už pinigų prievartavimą buvo galima tik tuo atveju, jei reketininkas atviru tekstu grasindavo susidorojimu. O Kavioras kalbėdavo užuominomis: „Pagalvok... Žiūrėk, kas daros – namai dega, mašinos sprogsta, į mišką išveža!.. Neduok Dieve, tau kas nors panašaus atsitiks...“ Ir žmogus nulenkdavo galvą – juk visi puikiai žinojo, kieno rankose dirigento lazdelė, reguliuojanti trotilo užtaisų orkestrą...
Nuskriaustas – sukalbamesnis
1991-ųjų lapkričio 30-ąją per naktį Panevėžyje kone vienu metu – kelių minučių intervalais – tvykstelėjo komercinės parduotuvės ir viena kavinė. Iš ryto paaiškėjo, kad dar viena parduotuvė tą naktį buvo padegta, bet ugnis nuslopo pati. Plėnimis pavirto vertybių beveik už 700 000 rublių.
Visų nukentėjusiųjų įstaigų savininkai pareiškė, jog niekas iš jų duoklės nereikalavo, taigi tos nakties gaisrai nėra kerštas už atsisakymą mokėti reketininkams. Ir tai buvo teisybė.
Iš tiesų – niekas iš padegtųjų dar nebuvo gavęs reikalavimo mokėti. Tai buvo irgi vienas specifinių Panevėžio reketo bruožų. Iš pradžių auka būdavo terorizuojama – sprogimais, padegimais, rūgštimi apipiltais automobiliais – ir tik po to gaudavo reikalavimus mokėti duoklę. Kavioras manė, jog labiau apsimoka bendrauti su palaužtu, moraliai jau pasiruošusiu paklusti žmogumi, nei tuščiai eikvoti laiką, reikalaujant pinigų iš dar nenukentėjusiojo.
Tais pačiais 1991-aisiais į vieno verslininko namą buvo įmestos net penkios granatos. Tada šeimininkas, galima sakyti, atsipirko tik išgąsčiu, tačiau po kelių mėnesių buvo rastas negyvas. Oficiali versija – neatsargiai elgėsi su pistoletu ir nusišovė... 2 psl. >
Naujienos



















Jonas Jonaitis 2011-10-09 21:57
Svieskites galvas su tokiom nesamones.Idiotai nelaimingi.
zmogus 2009-11-21 22:53
kodel apie zmogzudi mentu parankini Akuliciu nerasot, juk irgi buvo MAFIJOZAS, kol...
Panevezietis 2009-11-21 22:48
Asilai, kokias cia nesamones rasot apie ARTURA(MASKATE) jei nezinot ar apsimetat kad...
poka 2009-11-20 22:18
kam apie juos dar rašyti. jų nebėra