Naujienos
K. Prunskienė. Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
Lietuvos politinės partijos po dviejų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių vis dar neturi vieningos pozicijos dėl šalies ekonominio modelio. Postsocialistinis liberalizmas, įsitvirtinęs ne tik dešiniosiose – Liberalų ir Konservatorių partijose, bet ir turintis svarų palaikymą centro – kairiojoje pusėje, propagavo laisvą rinką ir menkino valstybės vaidmenį ekonomikos raidoje. 2008 m. pasaulį ir Lietuvą parklupdžiusi finansinė-ekonominė krizė akivaizdžiai parodė laisvos rinkos ir laukinio kapitalizmo ydingumą. Tai iš esmės reiškė ir šios ideologijos žlugimą. Kartu su laisvos rinkos ideologija pasauliniu mastu buvo demaskuota ir diskredituota vadinamoji finansinė ekonomika, kaip nuo realios ekonomikos, t.y. nuo ūkio plėtros poreikių atsietas pinigų, bankų ir finansų politikos dominavimas.
Pinigų srautų valdymas, jų masės didinimas per finansines – bankines operacijas, nepagrįstas atitinkamu realios ekonomikos – prekių ir paslaugų, gamybos augimu bei su tuo susijusios pasaulinio masto spekuliatyvinės bankinio – finansinio kapitalo manipuliacijos sutrikdė ekonominių procesų pusiausvyrą. Visa tai peraugo į pasaulinę finansinę ir ekonominę krizę. Jos gilumas konkrečiose šalyse tapo labai priklausomu nuo vyriausybių kompetencijos bei pasirenkamų priemonių komplekso krizei stabdyti ir jos pasekmėms švelninti. Čia Lietuvai labiausiai nepasisekė. Nenuoseklios, prieštaringos ir fragmentiškos ekonominės reformos bei priemonės ne tik nedavė laukiamų rezultatų, bet įstūmė šalį į dar gilesnę finansinę-ekonominę ir socialinę prarają. Nepriklausoma Lietuva išgyveno du ankstesnius ekonomikos nuosmukius 1991-1994 m. ir 1998-1999 m. Dabartinė krizė yra jau trečioji. Stebėtina, bet visos jos vyko tai pačiai politinei partijai valdant. Tai reiškia, kad ekonomikos krizė yra kartu ir Lietuvos dešiniųjų partijų bei jų valdžios kompetencijos krizė.
Besikaitaliojančios konservatorių ir socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės nesugebėjo ar nenorėjo nuosekliai remtis socialinės (socialiai orientuotos) rinkos ekonomikos principais. Šio modelio esmė – rinkos dalyvių konkurencija ir palankių sąlygų jiems veikti susiejimas su valstybės ir verslo socialine atsakomybe. Socialinei rinkos ekonomikai būdingas privataus ir valstybinio sektoriaus subalansuotas dalyvavimas monopolistinėse ir socialiai jautriose srityse: bankininkystėje, energetikos, transporto, telekomunikacijų, sveikatos, švietimo, mokslo, kultūros ir kituose socialinių paslaugų sektoriuose. Valstybės dalyvavimas ekonomikoje ir socialinėje sferoje turi būti įstatymais reglamentuotas, saikingas, bet pakankamas. Jis būtinas tolygiai ir subalansuotai šalies ekonominei – socialinei plėtrai skatinti.
Valstybės institucijos, visų pirma Vyriausybės yra atsakingos už sėkmingą ūkio plėtrą ir įplaukų į biudžetus bei socialinio ir sveikatos draudimo fondus augimą. Valdžios funkcija ekonomikos srityje negali apsiriboti vien “aritmetiniu” biudžeto lėšų planavimu, jų surinkimu bei paskirstymu. Efektyviai dirbanti Vyriausybė nevykdo nepagrįstų mokesčių „reformų“, kurios naikina verlso konkurencingumą, gausina bankrotus, didina bedarbystę ir kartu mažina mokesčių surinkimo bazę. Taip elgdamasi Vyriausybė pati žlugdo savo prisiimtų socialinių įsipareigojimų vykdymą, ir tada jau nebelieka kitos išeities kaip skolintis, skolintis bet kokia, kad ir pačia didžiausia kaina Lietuvos ateities, mūsų vaikų ir anūkų sąskaita. Kaip tik taip elgiasi dabartinė Vyriausybė, kuri ir dabar neturi jokio supratimo kokį ekonomikos modelį ji kuria, į kurią pusę ji veda Lietuvą. Kol kas jos kursas nei į dešinę nei į kairę, bet visu greičiu žemyn - į ekonominę, socialinę bei politinę prarają, į valstybės griovimą. 2 psl. >
Linas 2009-12-08 09:51
Jauciasi, kad ekonomikos Profesore, kitas lygis
Kazys 2009-11-18 11:03
Puikus profesores straipsnis. Yra apie ka pagalvoti. Dekui.
Jonas 2009-11-18 10:42
Gerbiama Ponia,Jūs viską dėstote teisingai, bet juk pati labai prisidėjote prie laukinio...
valio Socialinei rinkai Lietuvoje 2009-11-18 09:56
Jei tai leidzia nuskurdusios salies resursai