Tą dieną prisimenu lyg ji būtų buvusi vakar. Ji paliko neišdildomą žymę mano atmintyje ir ten išliks amžinai.
Nenorėjau eiti į tą klubą. Tą vakarą norėjau tik ramybės. Tačiau nesugalvojau kaip galėčiau atsisakyti ir štai aš jau ten. Tranki muzika, cigarečių tvaikas, šokiai… Net tai nesugebėjo manęs prablaškyti. Apsisukau ir patraukiau išėjimo link. Man trūko oro, garsas buvo per didelis, žmonės erzino. Norėjau pabūti vienas. Tada prie baro pamačiau sėdinčią merginą balta suknele. Aplinkiniai varstė ją keistais žvilgsniais. Pamačiau, kaip dreba jos pečiai.
Nespėjau susigaudyti, kai prisėdau šalia jos. Pažvelgiau į veidą, tačiau jį visą dengė užkritę plaukai. Jos plaukai… Niekada nesu matęs tokių plaukų anksčiau. Ilgi, kaštoniniai, žvilgantys. Jie lyg lengvutė skarelė dailiai gulėjo ant jos drebančių pečių. Pamaniau, kad ji verkia. Buvau teisus.
Netrukus ji lėtai pakėlė galvą ir pasisuko į mano pusę. Į mane įsmigo gilus melsvų akių žvilgsnis. Tai truko vos mažytę akimirką ir ji nusuko akis. Tačiau į mano atmintį iškart įsirėžė jos akys, jos lūpos, jos ašaros, lėtai tekančios švelniai rausvais skruostais. Nesumečiau ką pasakyti. Kaip ją nuraminti… Ir dabar nežinau ar teisingai pasielgiau, tačiau pajutau kaip iš mano lūpų veržte išsiveržė žodžiai :
- Ko tu verki? Kas atsitiko?
Valandėlę ji, lyg negirdėjusi mano klausimo, sėdėjo užsimerkusi, ašaros ritosi jos skruostais. Staiga ji puolė man ant kaklo ir giliai pravirko. Pasimečiau. Nežinojau ką daryti. Apkabinau jos pečius ir leidau išsiverkti.
- Gal aš galiu kuo padėti? – vėl išgirdau savo žodžius.
Ji vėl pažiūrėjo į mane tuo savo nuostabiai mėlynu akių žvilgsniu. Mane išmušė karštis ir šaltis. Būčiau galėjęs taip sėdėti ir žiūrėti į tas akis. Amžinai…Tada ji prabilo.
- Man jau niekas nebegali padėti…
- Nekalbėk taip. Papasakok kas atsitiko. Kuo tu vardu?
Ji vienu staigiu judesiu nusisuko nuo manęs. Jau pamaniau ją įžeidęs, žiojausi atsiprašyti. Tada ji prabilo :
- Erika. Mano vardas Erika.
Kurį laiką sėdėjom tylėdami. Tada aš pasakiau:
- Aš Tadas… - ir iškart susigėdau. Juk jai tikriausiai ne naujos pažintys galvoj.
Mano nuostabai, jos lūpomis perbėgo šypsnys. Tai net nebuvo šypsena. Ir truko vos akimirką. Net pamaniau, jog man pasivaideno.
- Ar žinai istorija apie gulbes? – paklausė ji ir pamačiau – šypsnys tikrai buvo.
Pakračiau galvą.
- Kadaise buvo didelis ežeras. Jame įsikūrė dvi gulbės. Geri žmonės jas maitino ir globojo. Kol vieną dieną kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Sako, gulbė nesitraukė nė per žingsnį nuo tos vietos kur jis mirė. Dieną naktį ten stovėjo ir verkė. Ar matei gulbės ašaras? Ne? Tada nesuprasi…jos lyg perlai, byrėjo iš jos akių. O po kelių dienų ji išskleidė sparnus, pakilo į dangų, padarė mirties kilpą ir suglaudusi sparnus krito žemyn. Tie kas matė šį vaizdą jo nepamirš. Jie negalėjo sulaikyti ašarų…Ar manai tai ir yra tikroji meilė? 2 psl. >
Naujienos






















Ingrida 2009-11-22 12:59
Grazu, bet si istorija tiesiog truputi perdaryta nuo originalo ... negalima taip
Heh. 2009-11-20 11:53
PAŽEISTOS AUTORINĖS TEISĖSJei nežinot, šis kūrinys ne vieną ir ne du kartus buvo...
Nesvarbu 2009-11-19 23:39
Oi kiek kartų skaičiau šį pasakojimą internete. Neneigsiu, tikrai patiko. Pirmus du kartus...
Manau... 2009-11-19 18:31
truputį primena serialo veiksmą...bet šiaip gražu - talentas tikrai yra...