Naujienos
Dabar skaitau A.Diuma knygą ,,Trys muškietininkai“. Tad dažnai pasvajoju, kaip prie mano durų sustoja pašto karieta ir įteikia man antspauduotą laišką (su mažyte širdute kamputyje) nuo kokio nors drąsaus ir žavaus d‘Artanjano...
Arba saulėta popietė. Aš stoviu balkone, pilname žydinčių gėlių, ir staiga ant mano peties nutupia baltas pašto karvelis su mažyčiu laiškeliu sapne... Daugeliui šios svajonės kelia šypseną, tačiau būtent jos ir daro mus laimingesnius...
Tačiau mano meilės istorija prasidėjo kiek kitaip. Nebuvo nei antspauduotų laišku, nei pašto karvelių. Niekada netikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Nežinojau, ką reiškia iš tiesų ką nors taip stipriai mylėti. Nemaniau, jog apglėbusį žmogų, nebenorėsiu jo paleisti. Netikėjau, jog galima įsimylėti šypseną, akis...Tačiau gyvenimas klastingas – niekada nežinai, ko iš jo tikėtis.
Nuo tada kai ji mane užklupo, nieko kito nematau, o ir nieko nereikia. Širdis dainuoja, draugai mano veide daug dažniau mato šypseną be priežasties. Džiugiai atleidžiu drambliui užmynusiam man ant kojos. Pasaulis atrodo gražus, žmonės – geri, o kvaili klausimai tampa tokie malonūs, kad net pati imu juos kitiems uždavinėti. Saulė kaskart šviečia kažkaip kitaip, žvaigždės žiba ryškiau, bambesys už sienos suskamba kaip gražiausia muzika. Juk viskas niekis, palyginus su meile.
Draugaujame daugiau nei metus. Nors man jis ne pirmasis vaikinas, tačiau jaučiu, jog tai ta tikroji meilė. Tikiu, jog kad ir kokias kliūtis reikės įveikti, mes sugebėsim, ir ne po vieną, o abu kartu, ir baigsim savo pasaką laimingai. Ne, jis nėra tobulybė, turi keletą neigiamų bruožų, kurie tik dar labiau traukia. Bet ką jis rado manyje, sunku suprasti. Niekuomet nemokėjau suvaidinti savo jausmų, bet tiesą pasakius, jis yra tas, prie kurio vaidinti ir nereikia.
Visą gyvenimą būsiu dėkinga už tai, kad Jis yra mano gyvenime, ir už tai, kad Jam esant supratau, ką reiškia nuoširdžiai mylėti, įveikti visas kliūtis, stengtis, nors viskas atrodo ir beprasmiška. Nesigailiu nieko, nes Jis vertas daug daugiau, nei galiu duoti. Jis tas žmogus, kurį mylėjau, myliu ir mylėsiu besąlygiškai, nes nebemylėti neišeina.
Net manau, jog nebegalime vienas be kito. Juokinga, bet dažnai stengiamės to neparodyti. Jis puikiai žino, jog visada būsiu šalia Jo. Jei ne kūnu, tai mintimis bei širdimi. Visada Jį išklausysiu, kai turės ką pasakyti, net jei ir neturės, tylėsime kartu. Meilė Jam juodai varo iš proto, ir kuo toliau, tuo labiau. Visada būsiu Jo mažoji mergaitė, o Jis - mano gyvenimo herojus. Jo šypsena kiekvieną kartą sušildo labiau nei saulė, bučiniai atgaivina labiau nei jūros bangos, prisilietimai suvirpina net giliausią pasąmonę. Po visų negandų pakanka vieno jo sakinio viskam pamiršti ir tai yra pirmasis žmogus, dėl kurio sugebėjau paminti savo principus.
Bet viskas buvo ne tik gražu ir tobula. Kitų žmonių pavydui ne kartą pavyko aptemdyti Jo protą. Ne kartą likdavau nesuprasta, nuvertinta, negalinti pasireikšti, nes Jis girdėdavo tik tai, ką Jam sakydavo kiti. Smerkdavo net neišklausęs, neleisdavo pasisakyti, tačiau buvau kantri. Laukiau. Tikėjausi. Verkiau. Klupau. Atsiprašinėjau. Nors kartais ir už nieką. Nesvarbu. Meilė reikalauja aukų, o jei belsiesi, bus atidaryta. 2 psl. >
purksis 2012-02-03 01:06
Viltis - durnių motina, o "Teleloto"- tėvas.
51224835 2009-11-20 13:59
Meilė,meilė,meilė...Tik ji nuspalvina mūsų gyvenimus,tik ji suteikia jiems prasmę....