Naujienos
Scanpix nuotr.
Virpančiom rankom laikiausi įsitvėrusi unitazo. Akyse tavaravo tamsūs ratilai, skrandį vis dar tampė spazmai, rūgštis ėdė gerklę, o mažučiai vėmalų purslai lašėjo nuo mano plaukų ir lūpų ant sijono. Pajutau šaltas Filharmonijos grindis. Ir pasigailėjau neturinti nieko aštraus – dabar taip nebūtų atsitikę.
Kalti kvepalai. Tik kvepalai. Kaip ir mano nenumaldoma paranoja visur užuodžiant, girdint ir net matant jį.
Tomas buvo mano duobkasys. Mano korikas. Kiaurymė tilto lentose.
Aną lapkritį buvo Mariaus gimtadienis. Nepažinojau jo, bet ar tai svarbu. Nuėjom su Tomu, nunešėm butelį „Kelelio“. Aš likau rymot ant sofos ir gėrėtis nedraugiškais aplinkinių žvilgsniais – Tomas išėjo „pakalbėti“ su trim emo mergaitėm. Ieškojau tiesos bedugniame rudame alaus butelyje.
Girdėjosi Mariaus žiaukčiojimas – net per kriokiančią benzopjūklų muziką. Tada jis rado kelelį unitazo link. Dabar jau kone metai prabėgo po to, kai jis pasikorė. O tada vėmė ir jam nerūpėjo, kad kada nors už jį vems prisigėrę draugai. Bet kam ta filosofija. Prie manęs tą vakarą prisėdo girtutėlis blondinas su didele hertagrama ant kaklo – švietė net per plaukus. Beprasmis pokalbis apie girtų metafiziką. Iš kažkur išdygęs Tomas ėmė kriokt. Jo peilis atsidūrė prie mano kaklo, karštos, pulsuojančios arterijos. „Kalė“, - drėbė. Šilta raudona srovelė išdabino mane ne ką blogesne tatuiruote. Suknirkiau, o tas pats blondinas su kitais nutempė manąjį šonan – vakaras tęsėsi. Dar turėjau kelis lašus butelio dugne.
Grindys buvo kietos, pažeme lakstė vėjai. Tomas mane išspyrė iš lovos, papuošdamas dar keliomis mėlynomis, naujai atsivėrusiomis akimis ant mano kūno.
Ryte jo akys buvo triušio, o riaumojimas kaip šerno – kamavo pachmielas. Tyliai sumurkiau, kad palydėtų mane iki kelio. Vilniaus tada dar nepažinojau, neįsivaizdavau, kurioj pusėj Ukmergės plentas, kuriuo tranzuočiau namo. Visą kelią iki stotelės jis urzgė – snigo, pirmasis sniegas tais metais. Buvo šalta, vasariniais rūbais ir kiaurais kerzais. Belaukiant atvažiavo krentantis sovietinis autobusas, turėjęs mane nuvežt prie kelio į namus. Įlipau. Atsisukau. Durys aštriai trinktelėjo prieš mano nosį, stukteldamos batų galus. Jis pašaipiai vypsojo ir godžiai traukė cigaretę.
Drebėjau ne iš šalčio. Iš baimės. Išlipau nežinia kur. Aplink plynės ir naujų daugiabučių griaučiai. Galvoje įkyriai zyzė „Svetimam mieste visiškai vienas tu, cigaretės ir telefonas“. Gaila, nerūkau. Ir telefonas smigęs.
Sušalau. Ašaros sustiro ant blakstienų. Palikau sostinę tokia pat pilka ir vargana kaip ir dangus virš jos. Šlepsėjau autostrada VIA Baltica kažkur Panevėžio link. Mane gaubė pušynas ir rūkas. Atrodė, jog jo prikvėpavau pati.
Namie pasidžioviau batus. Ir užmigdžiau savigarbą.
Jo namai tebuvo kambarėlis aštuntame Krasnuchos sovietinio „dangoraižio“ aukšte. Už sienos gerdavo bekojis invalidas su sūnumi. Kartais, kai būdavo pinigų, rytais kepdavau blynus, nunešdavau ir jiems. Tas senukas pasakodavo apie savo žmoną, rusę Liudmilą, kurią parsivežė po tarnybos armijoj. Ji irgi kepdavusi tokius blynus. O paskui pasimirė. 2 psl. >
Zuikienė 2009-11-27 12:13
Vienintelė meilės istorija, kurią prisiverčiau perskaityti iki galo - nes nebanalu,...
hmm 2009-11-24 18:18
kazkoks degeneratu nesusipratimas... ir tikriaus siais laikais tarp poru tik tokie santykiai ir...
SKAITYTI 2009-11-23 12:05
„New Yorker“ paaugliu rubu parduotuve? kad tokias nesamones raso jaunimas?