Į „pašto karvelių“ vadeivos laidotuves suvažiavo prabangūs automobiliai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos ir Estijos (Redakcijos archyvo nuotr.)
Palydint į paskutinę kelionę nušautą sėbrą, trys panevėžiečiai, stovėdami prie karsto, net nenujautė, kad po keleto valandų patys pavirs lavonais.
Dabar, kad grįžtume prie „tulpinių“ nusikaltimų, kuriam laikui teks persikelti į Biržus. Ten vieną 1994-ųjų rugsėjo šeštadienį pokštelėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybės siūlą, bet ir tapo dar žiauresnio nusikaltimo preliudija.
„Pašto karvelių“ vadeiva
Iki 1993 metų pavasario Biržuose ir rajone veikė viena organizuota nusikaltėlių grupuotė, vadinta „pašto karveliais“. Gauja specializavosi vogti, be to, perparduodavo vogtus daiktus. Palaikė ryšius su Panevėžio, Rygos, Šiaulių, Kauno ir kitų miestų mafijos struktūromis.
Gegužės mėnesį į Biržus iš Vokietijos sugrįžo Sigitas Bareika-Cibė. Policija turėjo operatyvinių duomenų, kad gyvendamas Vokietijoje S. Bareika su bendrais vogdavo automobilius ir gabendavo juos į Lenkiją.
Grįžęs Cibė iš karto ėmėsi vadovauti „pašto karveliams“, nuo kurių tuo metu atsiskyrė ir pradėjo savo veiklą Virginijaus Jonaičio-Žibčiko gauja. Tačiau ši gauja, kurią daugiausiai sudarė nepilnamečiai, didesnės įtakos nei Biržuose, nei aplinkiniuose miestuose neturėjo. Iš paties Žibčiko yra pasityčioję ir Kauno mafiozai, ir tie patys „tulpiniai“.
S. Bareikos grupuotė veikė aukštesniu lygiu. Ryšiai su Šiaulių „princais“, Kauno „daktarais“, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos gangsteriais leido Cibei nesunkiai tapti Biržų mafijos vadeiva. S. Bareikia buvo keletą kartų teistas (pirmą kartą – dar 1978 metais už vagystę), kartais bylos prieš jį nuslopdavo, o kartais teismai jį išteisindavo. Pavyzdžiui, 1990 metais balandžio mėnesį Biržų teismas S. Bareiką pagal kelis Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos baudžiamųjų kodeksų straipsnius nuteisė 4 metams ir 6 mėnesiams laisvės atėmimo. Tačiau Aukščiausiojo Teismo prezidiumas šį nuosprendį panaikino ir perdavė teismui iš naujo nagrinėti, nes baudžiamosios bylos dokumentus iš Biržų teismo buvo pavogę ir sunaikinę „pašto karveliai“. Byla buvo atkurta, tačiau kopijos Aukščiausiojo Teismo netenkino, taigi Cibė triumfuodamas paliko Šiaulių tardymo izoliatorių.
Granata į antrą aukštą
Buvo įtariama, kad S. Bareika teikė informaciją Šiaulių „mafijos tėvu“ save vadinančiam V. Antonovui, kai tas ėmė reketuoti Biržų įmones. Dabar kalbintas V. Antonovas sakė, kad prisimena Cibę, kaip ir kitus „pašto karvelius“, tačiau 1993 metais V. Antonovas jau buvo sulaikytas ir su S. Bareika-Cibe nebendravo.
O štai visi tuo laiku Biržuose įvykdyti sprogdinimai buvo siejami su Cibe. Daugelis Biržų verslininkų Cibės grupuotei mokėjo duoklę už tai, kad leistų ramiai dirbti.
Tačiau kažkam S. Bareika-Cibė atsistojo skersai kelio. 1994-ųjų sausio 1-osios naktį kažkas į jo namą Vytauto gatvėje švystelėjo granatą. Ji įkrito į antrąjį aukštą, į kambarį, kuriame buvo kompiuteris, televizorius. Nuo sprogimo lengvai nukentėjo S. Bareikos žmona Erika. Nuo skeveldrų ją išgelbėjo nuvirtęs stalas, tad moteris atsipirko blauzdos nubrozdinimu. Paties Cibės tuo metu namuose nebuvo. Sugrįžęs kiek vėliau, jis dėjo daug pastangų, kad panaikintų visus pėdsakus ir kad šis įvykis nebūtų užregistruotas policijoje. Tai jam pavyko – įvykis liko netirtas. Pats S. Bareikia tikriausiai jautė, kas norėjo jį, ko gero, tik pagąsdinti.
Kulka į širdį
Po pusmečio, rugsėjo 17-ąją, šeštadienį, S. Bareika-Cibė kartu su Jonu Dzielziu išvyko pasivažinėti po miestą. Grįžo abu tuoj po pusiaunakčio. Sustojęs prie savo garažo, esančio pirmajame namo aukšte, durų, S. Bareika prisiminė pamiršęs namuose raktus ir nuėjo durų link paskambinti, kad laiptais nusileistų žmona. J. Dzielzis liko stovėti prie automobilio.
Tuo momentu nakties tylą ir suplėšė šūviai. Kažkas maždaug iš penkių metrų atstumo, pasislėpęs už gyvatvorės, šaudė į Cibę. Sužeistas vyras dar spėjo perbėgti į kitą gatvės pusę ir sukniubo kaimyno kieme. Aplink jį didėjo kraujo klanas.
Po penkių minučių atvyko greitoji ir nedelsiant nuvežė S. Bareiką į ligoninę. Kartu važiavo ir kulkų išvengęs J. Dzielzis, ir sužeistojo žmona Erika. S. Bareika dar buvo nepraradęs sąmonės, automobilyje vis keikėsi, tačiau tai jau buvo priešmirtiniai keiksmai. Cibė mirė ligoninės priėmimo skyriuje. Viena kulka jam buvo pataikiusi tiesiai į širdį.
Liudininkų neatsirado
Biržų kioskelininkai lengviau atsikvėpė, o štai policijai prasidėjo darbymetis. Į talką vietiniams sekliams atvyko pagalba iš Generalinės prokuratūros.
Įvykio vietoje už gyvatvorės rasta vienuolika 9 mm šovinių tūtelių. Pagal tik specialistams žinomus požymius buvo nuspręsta, kad šaudyta iš „Uzi“ automato plačiu puslankiu, nes į nušautąjį pataikė tik dvi kulkos. Nebuvo kontrolinių šūvių į galvą, tad manoma, kad tai ne samdomo žudiko darbas.
J. Dzielzis galėjo žinoti, kas užsakė nužudymą, apie tai galėjo žinoti ir S. Bareikos žmona, tačiau liudininkai tylėjo lyg vandens į burną prisisėmę. Pusvalandis po vidurnakčio iš šeštadienio į sekmadienį dar nėra toks laikas, kad visi miegotų, o prieš Bareikų dviaukštį mūriuką stovi penkių aukštų daugiabutis. Pro jo langus Cibės nušovimo vieta – kaip teatro scenoje. Vis dėlto „niekas nieko nematė“.
Ši byla taip ir liko neištirta. Dabar, kai jau išaiškinti daugelis to metų gaujų darbelių, nieko naujo apie S. Bareiką nepaaiškėjo.
O jo šeimai tai buvo ne pirmoji netektis. 1990 metais autoavarijoje žuvo Cibės brolis Rimas, o prieš kelis mėnesius buvo miręs ir tėvas.
Prabangios laidotuvės
S. Bareikos-Cibės laidotuvės tuo metu buvo tikrai įspūdingos. Laidotuvių dieną prie rūmų, kur buvo pašarvotas nužudytasis, viena po kitos suko prabangios mašinos su Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio registracijos numeriais. Tuo laiku išskirtinių numerių nusipirkti dar nebuvo galima, užtat pagal numerį buvo galima nustatyti, iš kokio miesto automobilis. Atvyko svečiai net iš Latvijos ir Estijos. Gatvė prie laidojimo rūmų prisipildė kramtomąją gumą žiaumojančių kvadratinių vyrukų. Daugelis mafijos vadeivų atvažiavo su asmens sargybiniais. Biržuose neatsirado ir automobilio, kuris galėtų vežti prabangų karstą. Tam buvo pasamdytas baltas „Cadillac‘as“ iš Kauno.
14 val. 30 minučių kortežas pagrindinėmis miesto gatvėmis pasiekė kapines. Dar už valandos ant S. Bareikos kapo buvo sudėtos gėlės, vainikai. Giminės ir artimieji išvyko į kavinę „Apasčia“ gedulingų pietų, o daugelis velionio „kolegų“ pasuko namų link.
Iš pastarųjų mus labiausiai domina balta „Mazda“ su Panevėžio registracijos numeriais: BPA 242. Joje sėdėjo panevėžiečiai Pavelas Sereikis-Paškė (40 m.), jo asmens sargybinis Gintaras Tamošiūnas (25 m.), Kęstutis Kalunda (20 m.) ir Gintas Maskoliūnas (27 m.). Operatyvinėse policijos suvestinėse pažymėta, kad šiuo automobiliu buvo atvykę Panevėžio „tulpiniai“.
Dar trys lavonai
Šis automobilis pasuko Panevėžio link, tačiau iki šio miesto neprivažiavo. Apie ketvirtą valandą netoli Panevėžio ir Pasvalio rajonų ribos, ties Sereikonių kaimu, dideliu greičiu važiuojančią „Mazdą“ atsivijo kitas automobilis. Iš jo į „Mazdą“ ir buvo paleista šūvių serija... Nevaldoma „Mazda“ išvažiavo į priešingą eismo juostą ir rėžėsi į pakelės medį. Suknežintos mašinos nuolaužose rasti trys lavonai: P. Sereikos, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno.
K. Kalundai pavyko likti gyvam – kulka tik pataikė į kaklą. Vėliau apklausiamas jis teigė miegojęs ir nieko nematęs, tačiau tai mažai tikėtina. Šios versijos jis laikėsi visą laiką. Tiesa, kartą tardymo metu buvo prasitaręs, kad pažino vieną iš Šiaulių. Bet tai buvo jau po keleto metų.
Šį įvykį tirti ėmėsi Pasvalio rajono ir Generalinės prokuratūros pareigūnai. Tuo metu buvo manoma, kad norėta nužudyti P. Sereikį, galbūt dar ir G. Maskoliūną, nes du likusieji į policijos akiratį nebuvo patekę.
Teisėsaugai žinomiausias buvo P. Sereikis-Paškė. Jis buvo kelis kartus teistas, dalyvavo „tulpinių“ veikloje. Apie G. Maskoliūną policininkai turėjo tik operatyvinių duomenų – iki sušaudymo šis dziudo imtynių sporto meistras teistas nebuvo. Sekliai jį buvo pastebėję tarp skolų išlupinėtojų.
Įvykį tyrę pareigūnai nustatė, kad P. Sereikio ir kitų nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas. Tačiau tuo metu buvo keliamos tik versijos. Žudikai paaiškėjo tiriant „tulpinių“ bylas. Dabar jau aišku, kad du sušaudytieji tapo atsitiktinėmis aukomis.
Žilvinas Vizgirda
Kitame „AKISTATOS“ numeryje:
Paslaptingas Žibčiko skambutis
Trumpa banditų atmintis
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)
Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 26