Istorikams ir archeologams ramybės neduoda klausimas, kur buvo legendinis lig šiol neatrastas Pilėnų piliakalnis. Šis piliakalnis išgarsėjo, kai gindamas Pilėnų pilį 1336 metų vasario 25 dieną žuvo Žemaitijos kunigaikštis Margiris (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino brolis) ir visa pilies įgula.
Neaišku kodėl, tačiau prieš keletą dešimtmečių istorikai darė prielaidą, kad garsioji Pilėnų pilis stovėjo Dzūkijoje ant Punios piliakalnio. Ten dzūkai Pilėnų pilies gynėjams netgi paminklą pastatė. Ilgus dešimtmečius istorikai Pilėnus Punios piliakalniui priskyrė nepaisydami, kad viduramžių kronikose gana tiksliai įvardyta, kurioje baltų žemėje stovėjo legendomis apipinta Pilėnų pilis.
Remiantis viduramžių kronikininku Vygandu Marburgiečiu, Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją 1336 metais užpuolęs Vokiečių ordinas. Nors jėgos buvo nelygios, lietuviai gynėsi narsiai. Praradę viltį atsilaikyti, pagonys sumetė į ugnį didelius turtus, o patys išsižudė nenorėdami patekti kryžiuočiams į nelaisvę. Vienas paskutiniųjų žuvo pilies gynybai vadovavęs Žemaitijos kunigaikštis Margiris, prieš tai jis esą nužudė ir savo žmoną.
Po 1336 metais įvykusio kryžiaus žygio (talkininkai buvo renkami Vokietijoje, Austrijoje ir netgi Prancūzijoje) didžioji dalis Karšuvos žemės tapo negyvenama dykra, 1337 metais Vokietijos imperatorius Liudvikas Bavarietis Karšuvos žemę dovanojo Kryžiuočių ordinui, bet šiam ten taip ir nepavyko nei pilių pastatyti, nei įsitvirtinti.
Pilėnus gynė legendinė asmenybė
Yra duomenų, kad iki tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos žemę valdė ir jos gynybai vadovavo Gediminas. Jam tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Karšuvos ir visos Žemaitijos valdymą perėmė jo brolis Margiris. Pastarasis garsus tuo, kad kryžiuočiams 1329 metais surengus kryžiaus žygį į Žemaitiją iškvietė į dvikovą Bohemijos karalių Joną Liuksemburgietį. Prasidėjus dvikovai vienas Margirio karių puolė padėti savo kunigaikščiui, pažeidė dvikovos taisykles ir Margiris buvo priverstas pasiduoti ir sumokėti didelę išpirką. Ji buvo sumokėta Šventosios Romos imperijos monetomis, lietuvių pagrobtomis 1326 metais žygio į Brandenburgo markgrafystę (Berlyno apylinkės) metu. Margiris – kol kas vienintelis žinomas lietuvis, kovęsis dvikovoje su Europos valstybės valdovu.
Legendinį Žemaitijos valdovą Margirį pelnytai galima statyti šalia kitų legendinių Žemaitijos valdovų: Saulės mūšio laimėtojo Vykinto, Durbės mūšio laimėtojo Treniotos, Kęstučio ir Žemaitijos valdovo „karjerą“ pradėjusio Vytauto.
Troppen – Trepų kaimas?
Kol kas nežinoma ir galbūt niekada nepavyks sužinoti, kur buvo garsioji Pilėnų pilis. Tačiau kronikininkas Vygandas Marburgietis mini Trapėnų žemę.
V.Marburgietis įvardija, kad 1336 m. vasario 25 dieną sunaikinta Pilėnų pilis, stovėjusi Troppen žemėje. Troppen žemė minima 1363 ir 1390 metais kryžiuočių žygių į Žemaitiją pranešimuose. Lietuvių rašytiniuose šaltiniuose Trapėnų (Troppen) žemė pirmą kartą paminėta 1575 metais, tuomet ten jau buvo Trepų dvaras ir palivarkas. Jei Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų – Trepų žemėje, tai legendinės pilies piliakalnio galbūt reikėtų ieškoti kažkur netoli dabartinės Skaudvilės seniūnijos Trepų kaimo.
Viduramžių kronikose aprašyti Trepai yra už trijų kilometrų nuo Skaudvilės į šiaurės vakarus, o trys kilometrai nuo Skaudvilės į vakarus dunkso senoji Karšuvos žemės sostinė – Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai.
Karšuvos piliakalniai
Pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilike, yra kalva, kurią iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia Suvirkštės upelis. Piliakalnio aikštelė – 40 metrų ilgio, 35 metrų pločio rytiniame piliakalnio pakraštyje supiltas 4 metrų aukščio pylimas, rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų. Apie 50 metrų į šiaurės vakarus nuo pirmojo yra antrasis piliakalnis, manoma, kad jis buvo pirmojo priešpilis.
Ivangėnų – Karšuvos piliakalnius 1905 metais aprašė istorikas Liudvikas Kšivickis, 1997 metais žvalgomuosius archeologinius piliakalnio tyrimus atliko archeologai Vykintas Vaitkevičius ir Gintautas Zabiela.
Kryžiuočių kronikose 1385 metais minima ten stovėjusi Karšuvos pilis leidžia daryti prielaidą, kad Ivangėnų – Karšuvos piliakalniai buvo senovinės Karšuvos žemės administracinis centras su jame gyvenusiu kunigaikščiu.
Manoma, kad XIII amžiuje, XIV amžiaus pradžioje Karšuvos žemė turėjo kunigaikštystės statusą, žemės teritorija didžia dalimi atitinka dabartinės Tauragės apskrities teritoriją. Karšuvos žemė susiformavo XII amžiaus pabaigoje, o iki tol joje gyveno istorikams kol kas nežinomo vardo baltų gentis. Keisčiausia, kad etnogenezės atžvilgiu artimiausi Karšuvos žemės gyventojų giminaičiai – Latvijos pietuose gyvenanti žiemgalių gentis, nors Karšuvą ir Žiemgalą skiria apie 150 kilometrų. Dar Karšuvos gyventojams etnogenezės atžvilgiu artimi kuršiai (Latvijos Kuršo pusiasalis ir vakarinis dabartinės Žemaitijos pakraštys) bei prie Nemuno gyvenusi (Tilžės, Ragainės apylinkės) jau išnykusi Skalvių gentis.
Kodėl Karšuvos (dabartinės Tauragės apskrities) gyventojams artimesnės ne lietuvių, o Latvijos žiemgalių ir kuršių gentys, atsakymo kol kas nėra, bet galbūt ateityje pavyks įspėti šią mįslę.
Tai kur ieškoti Pilėnų?
Garsieji Pilėnai turėtų būti kažkur netoliese kronikoje paminėtos Trepų žemės centro, dabartinio Trepų kaimo. Didelė tikimybė, kad Žemaitijos kunigaikščio Margirio rezidencija buvo Karšuvos žemės administracinis centras – Ivangėnų – Karšuvos pilis, kad būtent šią pilį gynė kunigaikščio reguliari kariuomenė ir būtent čia 1336 metais įvyko viena garsiausių Lietuvos viduramžių tragedijų.
Tiksli Pilėnų vieta kol kas nenustatyta, bet dauguma istorikų sutaria, kad Pilėnai buvo Pietų Žemaitijoje – Karšuvos žemėje. Kaip galima Pilėnų vieta minimi Ivangėnų – Karšuvos, Molavėnų (Raseinių rajonas), Bilionių (Šilalės rajonas), Batakių (Aukaimio) piliakalniai. Prie šio sąrašo dar būtų galima pridurti įspūdingą Pagramančio piliakalnį, kuris saugojo du svarbius kelius į Žemaitijos gilumą (palei Jūros ir Akmenos upes).
Arūnas Strikaitis
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 2