Netikiu savomis ausimis – biudžeto deficitas Prancūzijoje jau šiandien siekia 7% ir toliau auga. Prancūzija pinigų neturi, bet šiomis dienomis sumažino PVM restoranams nuo 19,5% iki 5%. Dėl to Paryžiaus restoranuose meniu kainos nukrito 10-20%. Ir ji pakėlė minimalią algą. Tuomet, kai JAV ir Anglijoje bankai atleidinėja darbuotojus, nes nėra pinigų jų algoms – visi Prancūzijos bankų darbuotojai savo vietose. Prancūzija ir toliau palaiko iliuziją, kad niekas nepasikeitė, viskas čia yra gerai, o krizė tėra tik žodis (kuris beveik nevartojamas).
Bandau suvokti, kaip tas Prancūzijai pavyksta. Kaip galima gyventi „kaip anksčiau“, jei nėra pinigų? Juk Lietuvoje viskas atvirkščiai: nėra pinigų – ir mažina atlyginimus, kelia mokesčius, atiminėja pinigus iš pensininkų, našlių ir motinų. Atsakymas labai paprastas: pinigų – ir didžiules sumas – Prancūzija tiesiog skolinasi. Bet bankai jau nebeduoda tiek, kiek jai reikia. Dėl to Prancūzijoje prezidentas nusprendė pasiimti pinigų iš gyventojų. Jei manote, kad tai bus paprastos obligacijos, kurias gyventojai pirks savo noru, tai apsirinkate. Galbūt savanorių ir atsirastų, bet ar jų bus tiek, kad užtektų „respektabiliam“ prancūzo gyvenimui palaikyti?
Dėl to imta kalbėti apie „priverstinį skolinimą“ (emprunt forcé). Ar esate apie tokį girdėję? Vėl netikiu savo ausimis: kaip galima jėga priversti žmones atiduoti santaupas valstybei? Mano galva, net SSSR tokių dalykų nebuvo. Pasirodo, galima. Pasirodo, jau per pastaruosius du šimtmečius Prancūzija to ėmėsi aštuonis kartus. Beje, paskutinį kartą ne taip seniai – aštuntame dešimtmetyje, prezidentaujant Miteranui. Kiekvienam gyventojui bus prisakyta atiduoti valstybei tam tikrą tūkstančių eurų kiekį. O valstybė juos jums atiduos, kada krizė baigsis ir ji praturtės!
Man asmeniškai šoką kelia tokia demokratija. Ir būtent tai, kad prancūzai pasirengę tam paklusti, jei toks sprendimas bus priimtas – nes taip jau buvo ne kartą ir tai prancūziška tradicija. Iš pradžių vyriausybė skolinasi iš bankų, o kai bankai jau nebeduoda, nes valstybė, atrodo, eina prie bankroto, jie rekvizuoja savo piliečių santaupas.
Staiga prisiminiau savo vieno pažįstamo prancūzo žodžius, kad rusai visas komunizmo idėjas ėmė iš prancūzų. Ir prisiminiau savo pirmąją kelionę į Prancūziją devinto dešimtmečio pradžioje, kada man pasirodė, kad atsidūriau SSSR: pirmiausia, dėl socialinių valstybės programų. Bet taip pat ir dėl biurokratinio aparato: prancūzų biurokratas stebėtinai primena sovietinį (ir lietuvišką, kuris išaugo iš sovietinio). Jis žiūri į tave ne kaip į žmogų, o kaip į tuščią vietą. Ir sako: „Ne, negalima mesjė“. Skirtumas tik tas, kad prideda „mesjė“.
Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad mus nuo Vakarų kai kur skiria praraja, o kai kur mes tokie patys, kaip ir jie. Kada girdžiu diskusijas per radiją, kuomet prancūzai piktinasi, kaip gi čia dabar kone keturis kartus sumažino PVM restoranams, o kitiems nesumažino – matau, kad jie čia niekuo nesiskiria nuo mūsų. „Restoranų verslas tiesiog turėjo savo lobistus vyriausybėje ir pramušė įstatymą“ – sako vienas iš laidos dalyvių. Kitas įsitikinęs, kad Prancūzija netrukus bankrutuos. „Negalima tiek skolintis ir nemažinti išlaidų. Mes – ant bedugnės krašto. Didžioji Britanija bankrutuos pavasariop, o mes po penkių mėnesių“. Taigi čia juk mūsiškės kalbos apie Lietuvą su Latvija: mes ritamės žemyn paskui Latviją, atsilikdami penkiais mėnesiais.
Vadinasi, Lietuvos Vyriausybė, mažindama atlyginimus, pensijas ir išmokas elgiasi teisingai? Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis? Jei Prancūzija rytoj bankrutuos ir sužlugs, o Lietuva atsilaikys – nuskriaustos motinos, senutės ir vaikai galės pasakyti, kad vis tik Lietuvos valdžia buvo teisi. O jei, atvirkščiai, pasiskolinti didžiuliai pinigai (tame tarpe, ir jėga atimti iš piliečių), atgaivins prancūzų ekonomiką, ir Prancūzijai pavyks atsistoti ant kojų, taip ir neleidus savo piliečiams suvokti, kas yra krizė? Tada mes paklausime savo Vyriausybę, kam ji skriaudė savo piliečius šitiek metų, kai galėjo pasiskolinti – bent iš Tarptautinio valiutos fondo. Ir vilkai būtų sotūs, ir avys sveikos. Tada pasakysime, kad mūsų valdžia tiesiog sukvailiojo, ir mes jai neatleisime. Taip kad viskas priklauso nuo to, ar grius Didžioji Britanija su Prancūzija, ar ne. Kieno politika gudresnė ir labiau toliaregiška. Belieka laukti.
Ne laukti, o gyventi. Kaip gyvena tie patys prancūzai, kurių tūkstančiai mėgaujasi saule specialiose pievelėse Paryžiuje. Norėčiau taip pagulėti, esant šiltam orui, parke prie Katedros. Arba bent jau Vingio parke. Bet mes neturime kur išsitiesti. Paryžiuje eini sau gatve, užsinorėjai miego, atsigulei po medžiu skverelyje ir nusnūdai. Pasnaudei pusvalandį ir eini toliau. Ir nė vienam policininkui nešaus į galvą tavęs kelti: nes miestas, prancūzų nuomone, sukurtas piliečiams, kurie jame gyvena, jų reikmėms. Savo akimis mačiau inteligentišką moterį skvere prie metro stotelės Porte d‘Orléan, kuri miegojo po medžiu, pasidėjusi po galva nedidelį rankinuką.
Prancūzija nesiliauna stebinusi. Rašau kavinėje, pasidėjęs nešiojamą kompiuterį – tik ką priėjo prie manęs mergina ir kažką pasakė. Kavinėje triukšminga, ir aš nesupratau, perklausiau, buvau tikras, kad ji manęs kažko prašo. Ne, ji neprašė – ji pusryčiavo, bet persigalvojo gerti kavą ir dabar, išeidama, siūlo išgerti man. Kad neprapultų. Tuo pačiu ji dar kartą įtvirtino savo kaip malonios („gentille“) moters įvaizdį (svarbus kiekvienam išauklėtam prancūzui bruožas). Aš padėkojau jai ir dabar geriu kavą, už kurią sumokėjo ta mergina. Tai irgi Prancūzija. Bandau įsivaizduoti panašią situaciją Vilniaus kavinėje. Nepavyksta. Štai tuo, galbūt, mes skiriamės nuo prancūzų.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 21