Naujienos
Scanpix nuotr.
Nuo pat mažens buvau aktyvistė. Visur eidavau, viską darydavau: tai žiūrėk intensyviai pradedu sportuoti, tai jau tekinom lekiu į šokių būrelį, tai mokykloje atlieku vieną ar kitą vaidmenį. Visada turėjau daug veiklos, o kartu ir draugų. Kiekvienas savaitgalis buvo skiriamas tik draugams. Mokslais užsiimdavau darbo dienomis, derindama laiką su užklasine veikla. Tiesa, kaip ne keista geriausi draugai buvo vaikinai. Galbūt jais labiau pasitikėjau, rasdavau bendresnės veiklos.
Nors mokslai sekėsi gerai, su draugais sutardavau dar geriau, laisvą laiką leisdavau vis linksmiau ir audringiau, bet... to vienintelio, prie kurio norėjosi prisiglausti ir pasakyti „myliu“, fronte nebuvo arba buvo, bet šiaip sau . Matyt, buvau pernelyg išranki, nes besiperšančių, besisiūlančių ar kitaip bandančių patraukti dėmesį netrūko. Į visus vaikinus žiūrėjau tik kaip į draugus arba kaip į merginų skaudinimo „mašinas“. Tekdavo daug draugių guosti nenusisekusia pirmąją meile. Draugių vaikinai ar šiaip draugai vaikinai, klausinėdavo įvairių klausimų bei konsultuodavosi vienu ar kitu reikalu. Tai reikėdavo, kokiai panelei dovaną išrinkti, tai susipykdavo du geriausi draugai, reikėdavo sutaikyti ir pan. Žodžiu, buvau tikra geroji samurajė gelbstinti draugų santykius ir kartu jų santykių konsultantė ir ekspertė.
Atėjo dvylikta klasė. Buvau prisižadėjusi visas jėgas ir laiką skirti mokslams. Nusprendžiau pamiršti audringus savaitgalius, šėliones bei bevaises princo ant balto žirgo paieškas. Galvojau, kad vis tiek kažkur yra man skirtas žmogus ir aš jį, arba dar geriau jis mane, anksčiau ar vėliau susiras. Turbūt toks pažadas ir buvo lemtingas tolimesniems mano meilės reikalams.
Nuo to lemtingo rugsėjo vaikinų dėmesys dar labiau sustiprėjo. Ėmiau traukti juos kaip medus bites. Tai vienas siūlo į kiną, kitas jau į kavinę ir t.t. Dažniausiai tokių pasiūlymų atsisakydavau, nes buvau nusiteikusi prieš aklus pasimatymus su nepažįstamais žmonėmis. Gal ir senamadiška, bet veiksminga. Buvo keisčiausia, kaip pradėjo pirštis ir buvę draugių vaikinai. Man visos tokios situacijos kėlė šypseną. Tačiau atsirado vienas bet...
Tuo metu buvo labai populiari jaunimo tarpe viena pažinčių ir šiaip bendravimo svetainė. Kartais aš taip pat joje apsilankydavau. Na, ir ką jūs manote? Visai atsitiktinai pradėjau susirašinėti su vienu bendraamžiu iš kitos mokyklos. Jis pažinojo daugumą mano draugų bei klasiokų. Radome apie ką kalbėti ir pan. Paprašęs mano telefono numerio, iškart jį gavo (nors, po velniais, aš jo niekam neduodavau ir visiems draugams sakydavau, kad niekam jo neduotų; saugojau kaip kokią relikviją ar slaptąją informaciją). Kilo mintis pasinerti į tam tikrą avantiūrą.
Tuo pat metu mano geriausia draugė taip pat susirašinėjo su kažkokiu vaikinu. Papasakojau aš jai apie savo „internetinį kadrą“, o ji man apie savo. Po kiek laiko bendravimo paaiškėjo, kad mudviejų susirašinėjimo draugai yra pažįstami ir net geriausi draugai. Tai buvo didelė staigmena mums abiem. 2 psl. >
Straipsnis komentarų neturi.
Komentuok portalo balsas.lt straipsnius, parašyk daugiausiai komentarų ir laimėk leidyklų įsteigtus prizus kiekvieną savaitę.