Linos Galeckaitės nuotr.
Lyja. Šlapia. Neramu. Širdis daužosi lyg pašėlusi. Prisiminti tavęs nenoriu. Tu turėtum būt išbrauktas iš mano atminties, bet matau tave dar ryškiau. Nekenčiau tavęs visa savo siela, noriu tave paprasčiausiai išbraukti, ištrinti su trintuku, bet negaliu. Nekenčiu tavęs, ir noriu, kad numirtum, linkiu tau blogiausio, nors priešą kaip sakoma reikia mylėti. Bet kas man iš to, kad tave mylėsiu??
Tu sugriovei man gyvenimą, kurio neįmanomą atstatyti. Tu įsiveržei taip staigiai ir taip greitai iš jo pabėgai. Tu vienkartinis, ir tu esi paprasčiausias asilas, kurio nei viena neverta. Nežinau, ar dabar verta čia tave drabstyt purvais? Tu vis vien laiko neatsuksi, ir nesuvirpinsi mano širdies iš naujo...
Lapai jau nuo medžių seniai nukrito, o su jais ir tu išėjai. Buvo nuostabus ruduo. Kiekvienas medis kitokia savo lapiją didžiavosi. Negalėjau atsižiūrėt, kaip ir į tave. Kiekvienas medis savaip skleidė šilumą, džiaugsmą, mane džiugino dieną ir naktį. Pasižiūrėjus į tuos gražuolius, gaila man pasidarydavo, kad tuoj jie liks pliki, lyg nurengti, ateis šalta žiema ir juos užpustys. Visada pasižiūrėjus man širdį pasidarydavo gerą, ramu, pamiršdavau visus tuos rūpesčius, kai mama geria, tėvas negrįžta, namie nei kąsnelio, o mokykloje aš atsiskyrėlė.
Atsiguldavau netoli mūsų bendrabučio esančio parko ant žolytės, užversdavau akis į dangų ir jį su šypsena tyrinėdavau. Matydavau kaip skraido paukšteliai, zylutė nutūpusi ant žemės ieškodavo trupinėlių, o medžiai dykaduoniai linguodavo tai į vieną, tai į kitą pusę...
Sušalusi karts nuo karto susigūžusi į dailų kamuoliuką užsnūsdavau. Pro ausis pūsdavo vėjas, o plaukai buvo šiurenami iš vienos pusės į kitą.
Nors buvo šalta užmerkus savo mažytes akis man pasidarydavo jaukiai šilta.
Vieną vakarą, kai ypač nesisekė visur: Susipykau su geriausia drauge, kuri dabar nuteikinėjo visus prieš mane, neparuošiau namų darbų ir gavau vienetą, o mokytoja nesuprato, kad aš vakar negrįžau namo, kur gi jai sakysiu, sumaištį didžiausią sukels. Tėvas pagaliau buvo grįžęs po gero pusmečio sumušė motiną, kad nemoka susitvarkyt, ir vaikų neprižiūri... Taigi buvo baisumo pilna diena. Pabėgusi iš mažo butuko, nukūriau tiesiai į parką.
Šįkart atsisėdusi, ir verkusi medžiams ir dangui, sutikau bendramintį. Kokį bendramintį, jis tik šunį vedžiojo ir man šypsojo. Bet aš pamaniau, kad kiekvienas čia mane kvailele, gal net išprotėjusia palaikytų.
Ašaros riedėjo skruostais ir aš šitaip raudodama nuklubsčiavau ant suolelio atsisėsti. Vaikinas žydrom kaip giliausias vandenynas akim, ir nuostabiais rudos spalvos plaukais, paleidęs šunį ilgėliau pabėgioti, prisėdo šalimais. Jo akys žvelgė į mane raminančiu žvilgsniu, o aš nieko nenorėjau matyti. Bet galiausiai jis mane kaip laukinę katę prisijaukino:
- Sveika, kas atsitiko? - tarė jis. Aš nesitikėjau, kad toks gražuolis užkalbins mane, ypač mane, ir dar ne tokia gražią.
- Mmm... - ašaros kaupiasi akyse... - bloga diena... - kūkčiodama atsakiau jam, viena ašara nuriedėjo per mano skruostą ir pažvelgiau į jo mėlynas akis. 2 psl. >
Naujienos





















Liuka 2009-12-16 17:00
Whahaaaa..."Išmokė jis ir mane bučiuotis. Vakare užgesindavo šviesas, uždengdavo dvi...
* 2009-12-03 15:50
Istorija graudi, bet atrodo netikra. Kai kur logika paveda... Tačiau jei tai nutiko iš...
gogos 2009-12-01 19:28
..kuo maziau tokiu atveju kad tik butu...ypac protingoms merginoms kurios nori to vienintelio ir...
3y6ac 2009-12-01 13:54
lol