Naujienos
Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu. Tuomet atsiranda gausybė pasiteisinimų ir “paaiškinimų” – kodėl niekaip nepadaroma tai, ką jau seniai buvo galima ir net būtina padaryti, ir kodėl tai nedaroma normaliu, o ne kažkokiu iškreiptu būdu. Šiuo atveju kalbu apie jau iki gyvo kaulo įgrisusią ir tūkstančius kartų iš visų pusių ištyrinėtą ir aptartą nelietuviškų asmenvardžių rašybos problemą arba, tiksliau sakant, pseudoproblemą. Tai kame gi, pagaliau, jos esmė?
Lietuvoje, kaip ir visose be išimties kitose pasaulio valstybėse, be pagrindinės tautos (“ tautinės daugumos”) gyvena ir kitataučiai (tautinės mažumos). Vieni iš jų gyvena čia jau šimtmečiais, kiti atsikėlė į Lietuvą jau mūsų vis labiau globalėjančiais laikais. Natūralu, kad daugelis iš jų turi nelietuviškus asmenvardžius. Be to, daugėja ir lietuvių (ypač moterų), kurie įgyja nelietuviškas pavardes susituokę su užsieniečiais arba Lietuvos kitataučiais. Kadangi vardas ir pavardė bet kuriam žmogui yra sudėtinis (be to - vienas svarbiausių) asmens tapatybės komponentas, jos taisyklingas fiksavimas gimtąja kalba daugelio žmonių (lietuvių – taip pat) yra suvokiamas kaip esminis tautinio identiteto elementas. Todėl galima suprasti jų natūralų norą pagaliau išvysti dokumentuose savo autentiškus, o ne išdarkytus asmenvardžius.
Rašau “pagaliau”, nes šiuo metu daugelio jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduotuose dokumentuose rašomi ne “lietuvių kalba” (kaip kai kam atrodo), o velniai žino kaip, ir štai kodėl. Taip jau buvo, kad teritorijose, jėga įjungtose į Sovietų imperijos sudėtį 1939 – 1940 metais, vien tik vadinamąsias sąjungines respublikas turinčių tautų atstovams buvo palikta “privilegija” regėti popieriuose savo tikrus asmenvardžius. Turbūt daug kas dar prisimena sovietinius pasus (ir raudonus, ir iki jų buvusius pilkšvus), kuriuose viename puslapyje vardas ir pavardė buvo įrašomas rusiškomis raidėmis, o kitame – atitinkamos sąjunginės respublikos kalba. Lietuvių, latvių ir estų asmenvardžiai rusiškomis raidėmis buvo perteikiami beveik be iškraipymų (tik papildant juos tėvavardžiais), o štai ukrainiečiams ir gudams “pasisekė” mažiau – ten rusiškose įrašuose asmenvardžiai būdavo surusinami. Pavyzdžiui, gudas Vaclau Sakalouski rusiškame įraše tapdavo Vaclavu Sokolovskiu, o ukrainietis Dmitro Čornovil – Dmitrijumi Černovolu.
Dar blogiau buvo lenkams, pusantro milijono kurių gyveno Vakarų Ukrainoje, Vakarų Gudijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Jų vardai ir pavardės buvo surusinami “rusiškuose” (“sąjunginiuose”) sovietinio paso puslapiuose, o “tautiniuose” (“respublikiniuose”) – atitinkamai “suukraininami”, “sugudinami” ir “sulietuvinami”. Kodėl rašau surusinami be kabučių, o “sulietuvinami “ etc. – kabutėse? Spręskite patys. Pavyzdžiui, “Jan Kwiatkowski” sovietiniame pase pavirsdavo į “Ivaną Kvetkovskij”, tik rusiškai tai būdavo įrašoma “kirilica”, o “lietuviškai” – lietuviškais rašmenimis. Štai dėl kokių neva “lietuviškų” Lietuvos lenkų pavardžių formų šiuo metu vėl taškomasi seilėmis ir dėl ko liejamos ašaros (gerai, kad dar ne kraujas). 2 psl. >
sd 2012-02-02 00:05
Na ir bukas skaitytojas.
Brendiklis 2009-12-08 00:32
Kantriai lauksiu.
Žygeivis - Brendikliui 2009-12-07 13:02
Palauk ateinančio penktadienio :)
Brendiklis Žygeiviui 2009-12-06 23:30
Na ką gi, nors tiek nuraminai - lauksių tų įdomių įvykių Kacapijoje. Tik kol kas...