Scanpix nuotr.
Ir nors negalima lyginti, bet... Šiandien du metai, kai aš susipažinau su juo. Tas jis, tada man atrodė linksmas, įdomus, jaukus, kitoks nei visi. Ir nors to ir bijojau, aš vis po truputėlį prisirišau prie jo. Prisirišau, norėjau jo dar ir dar. Galiausiai (tikriausiai) įsimylėjau. Kas buvo tada?
Klausiausi jo kvailų pažadų ir svaičiojimų, jog jis nesuvokia, kaip ankščiau be manęs praleisdavo dienas, kaip jam dabar gera, kad aš šalia. Aš buvau jo klausytoja. Valandų valandas klausiausi kaip jis man guodžiasi apie savo buvusią skaudžią meilę, apie bemieges naktis dėl kitos, apie savo vyriškas ašaras. Aš kentėjau, bet aš klausiau. Aš buvau jo auklė. Mokiau ką galima ir ko ne, dariau vakarienę ir pusryčius, naktimis stebėdavau kaip jis miega, dieną neatitraukdavau akių nuo jo šypsenos. Tos baltos, gražios...bet ne apie tai. Aš nesitraukiau nuo jo nei per žingsnį. Su juo aš suaugau. Su juo suradau save.
Tie vakarai kai jis mane lydėdavo namo, kai gulėdavom viens kitam ant kelių ir kalbėdavomės apie nieką, ir... Jie buvo tokie romantiški. Aš pažinojau jo sielą. Bet vėlgi ne apie tai. Aš pamenu visus tuos mūsų pykčius, muštynes, laistymąsi vynu, viską viską viską. Tai nebuvo tikra draugystė, bet aš tada buvau naivi. Aš tikėjau juo. Tikėjau viskuo. Buvau akla. Ir po paskutinio mūsų susitikimo praėjo tiek daug laiko. Aš dar metus gyvenau juo. Kvėpavau juo. Mano ašarų kaltininkas buvo jis. Tai gali patvirtinti bet kuri. Aš nebeturėjau šansų atsigauti.
Ir dabar sėdėdama aš nesuvokiu kaip aš tada sugebėjau ant jo supykti, paniekinti ir sutrypti jo siluetą savo atminty. Nesuvokiu kaip ištryniau tą jo kvapą iš kiekvienos akimirkos. Bet aš sugebėjau. Su likimo chemijos pagalba aš sugebėjau. Pamiršau tuomet aš tuos saldžius bučinius, pamiršau viską. Kaip sakoma nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. Taip ir buvo. Kaip tuomet aš jį mylėjau, taip tada aš jo ir nekenčiau. O gal net labiau...
Sakiau, kad niekada nebemylėsiu, nes mane pykina nuo meilės. Pykina nuo žmonių dviveidiškumo. Sakiau kad nebegalėsiu pasitikėti niekuo. Niekam neleisiu savęs liesti. Bet vėlgi bet..
Mano gyvenimas prieš dvejus metus ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Aš suradau saviškį. Vėl iš naujo. Suradau meilę. Suradau savo gyvenimą, savo žmogų. Drąsiai galiu šaukti : „Aš myliu Jį“. Tos 150 dienų kartu yra rojus žemėje.
Pamenu vasarą, kai jis buvo toli toli nuo čia. Jam nebuvo gaila sąskaitos rašyti man sms‘us iš ten. Susirašinėdavom dienomis ir naktimis. Jaučiau kad jis buvo šalia, ir man jo trūko, nors nežinau kodėl. Viskas buvo apgaubta paslapties šydu ir viskas buvo taip žaisminga, taip,taip...kitaip. Ir kaip man pavogė telefoną, kaip abu ėjom iš proto negalėdami susisiekti. Kaip aš rašiau tau laišką. Prisimenu kaip šiandien: „Labas, mažiau, ;* „ Kur gi mano protas buvo tuo metu? Kažkam beveik nepažįstamam rašyti į užsienį laišką atveriant savo širdį ir jausmus, apnuoginant save iki pat blakstienų. Bet Jis man buvo savaip artimas. Niekas tikriausiai to niekada ir nesupras, nes kiekvienas jaučia vis kitaip. Be melo – tai buvo jausmas, kokio nepažinojau iki tol... 2 psl. >
Naujienos






















I.K. 2009-12-03 23:09
Viktorija, netekau amo.. Pateikei banalybę ne banaliai. Likau sužavėta, o kadangi dar ir plius...