Vilniečiai mėgo meną, puoštis ir išgerti 21

Vilnius - legendos ir tikrovė, XVII-XVIII a. buitis, knyga

21	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Vilnius. Jano Bulhako nuotr.

 

Rimvydas Antanas Čaplinskas, laisvalaikiu domėdamasis Vilniaus gatvių istorijomis, apie jas parašė šešias knygas. Tačiau liko daugybė įdomios informacijos apie tose gatvėse įsikūrusių vilniečių gyvenimą. Visa tai gula į šiuo metu spaudai rengiamą knygą „Vilnius: legendos ir tikrovė. Kasdienybės istorijos“.

Energingas septyniasdešimtmetis, sostinės gatvių tyrinėtojas, Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojas kitais metais pasirodysiančia „Charibdės“ leidyklos knyga sako norintis nusimesti visą sukauptą informacijos kuprą (leidinys bus apie 500 puslapių). Buvęs energetikos inžinierius prisipažįsta, kad dabar kapstytis po istorijos archyvus jam labai praverčia inžinerinis kruopštumas ir kantrybė.

- Istorinių knygų apie Vilnių parašyta gana daug. Kuo jūs žadate nustebinti?

- Tai bus Vilniaus kasdienio gyvenimo istorija. Radau labai įdomių detalių apie miestiečių buitį, šventes, nelaimes, darbus, būstus, drabužius. Nuo XVII a. medžiagos archyvuose sukaupta tonos. Norisi, kad žmonės orientuotųsi, žinotų, kur gyvena, kas ir kaip buvo iki jų.

Paveikslai - net priemenėje

- Kas nustebino XVII-XVIII a. miestiečių buityje?

- Pirmiausia - turto inventoriuose minima paveikslų gausa. Jų buvo beveik visuose namuose. Ir ne kokių nors reprodukcijų, o ant drobės ar medžio tapytų originalų. Vilniečiai mėgo siužetus iš šventųjų gyvenimo, šeimos narių, karalių, vyskupų portretus, batalijų scenas, peizažus, natiurmortus. Įsivaizduojate, XVII a. inventorinėse knygose radau įregistruotų net tapytų aktų. Ir įdomiausia, kad per daugelį gaisrų, kurie vis niokojo Vilnių, žmonės pirmiausia griebdavo gelbėti paveikslus. Praeina keleri metai po gaisro ir tuos pačius meno kūrinius jau randi kitų namų turto aprašuose. Pasiturinčių vilniečių namuose jų kabėdavo po keliolika, kartais net po keliasdešimt. Paveikslais puošė ne tik svetaines, valgomuosius, miegamuosius, darbo kambarius, bet ir kamaras bei priemenes, kabindavo tiesiog virš durų. Pavyzdžiui, pirklys Antanas Šenkus XVIII a. pradžioje turėjo net 57 paveikslus, siuvėjas Bazilijus Ivaškevičius - 33, batsiuvys Jonas Urbanavičius - 6.

- Kodėl buvo tokia tvarka surašyti namų inventorių?

- Mirus vyrui magistrato atstovai smulkiai surašydavo visus namie esančius daiktus, nes žmona negalėjo savarankiškai visko valdyti. Surašius turtą jo valdymą perimdavo miesto burmistras, kol našlė antrą kartą ištekės arba reikės jį padalyti suaugusiems vaikams. Tie turtų aprašymai - fantastiški. Fiksuoti būdavo ne tik originalūs paveikslai, brangūs papuošalai, bet, pavyzdžiui, ir vyno statinės kamščiai.

Iš namų inventoriaus aprašymų matyti, kad senieji vilniečiai mėgo prabangą, jų namuose buvo nemažai gražių ir vertingų daiktų - puošnių oda apmuštų krėslų, ištaigingų lovų, sieninių laikrodžių, tuomet brangių veidrodžių.

Aistros dėl apdarų

- Ar mėgo vilniečiai puoštis?

- Labai mėgo. Tai net galima laikyti jų aistra. Ant pirštų mūvėdavo po keletą prabangių žiedų, pavyzdžiui, spindėdavo auksinis su dideliu rubinu ir dar apsagstytas keturiolika deimantų. Ir tokie puikavosi ne ant valdovų, o ant pirklių ir amatininkų moterų rankų. 2 psl. >