Lapkričio 27 dieną Lietuvą pasiekė Rusijos Federacijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo oficialūs pasiūlymai dėl naujos Europos saugumo architektūros - “Europos saugumo sutarties projektas”. Yra, žinote, rusų politikoje ir diplomatijoje toks specifinis žanras, kai tau, visai neketinančiam nieko pulti, staiga pasiūloma “sudaryti taiką”. Nesutiksi – na, patys suprantate… Čia panašiai kaip ramiai einant gatve tave užkabina augalotas nebrendyla, griebia tave už atlapų ir švokščia: “Na nereikia kraujo, aš maldauju tave – nereikia kraujo”. Ir tuo pačiu metu traukia iš kišenės peilį.
O štai gruodžio 1 dieną Maskvoje prasidėjo vadinamasis Pasaulio tėvynainių kongresas, kurio dalyvius savo apsilankymu ir palaiminimu pagerbė visi pirmieji Rusijos asmenys plius rusų stačiatikių bažnyčios vadovas. Kongreso delegatai, kuriuos parinko Rusijos diplomatinės atstovybės užsienyje, buvo pamokyti, kaip reikia teisingai mylėti savo tėvynę (aišku, Rusiją) ir kaip jai paliepus prisidėti prie politinės padėties destabilizavimo jų gyvenamose šalyse.
Tiems, kas dar to nežinojo, skubu paaiškinti, ką gi reiškia paslaptingas eufemizmas “tėvynainiai”. Tai – ne tik įvairių valstybių pilietybę turintys ir jose nuolat gyvenantys etniniai rusai, ir net ne tik skirtingų Rusijos Federacijos tautybių atstovai, kurių palikuonys dabar gyvena daugelyje pasaulio šalių. Rusiškoje politinėje naujakalbėje “tėvynainiai” – tai bet kurios tautybės žmonės, kurie gyvena teritorijose, kažkada nors trumpą laiką valdytose Rusijos imperijos ir Sovietų sąjungos. Priklausė Rusijai iki 1917 metų Suomija? Reiškia, visi suomiai ir Suomijos švedai yra “Rusijos tėvynainiai”. Buvo Rusijos imperijoje tokia popierinė “Lenkų karalystė”? Ir lenkai irgi “tėvynainiai”. Aliaskos indėnai? Savaime suprantama. O kaip ten lietuviai? Nereikia kvailų klausimų.
Bet dauguma Kongreso dalyvių, suprantama, buvo vis dėl to ne indėnai, nes indėnai nieko neišmano apie “Pribaltikos” istoriją. O štai “Rusijos tėvynainis” (“rossijskij sootečestvennik”) ir Lietuvos Respublikos pilietis viename asmenyje, buvęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatas į Lietuvos Seimo narius Vladimiras Charitonovas pareiškė, kad Sovietų Sąjunga niekada nebuvo okupavusi Baltijos šalių. “Aiškiai juk pasakyta, kad niekas nieko neokupavo”, - artikuliuotai teigė asociacijos “Russkij Dom” pirmininkas. O jei Lietuva nebuvo okupuota – tai reiškia, kad ji neteisėtai išstojo iš SSRS ir faktiškai „išdavė“ Tėvynę Rusiją. O su „išdavikais“ Rusijoje kalba trumpa – prisiminkite Litvinenkos, Politkovskajos, Estemirovos ir kitas pavardes. Arba Ičkerijos Čečėnų Respublikos likimą...
Nežinau kaip Jūs, bet aš kažkodėl prisiminiau kitus „tėvynainius“, kuriuos prieš sepyniasdešimt metų kai kas rikiavo Klaipėdos krašte, Aukštutinėje Silezijoje ir Sudetuose. Nieko gero iš to neišėjo. Niekad galiausiai nebūna nieko gero iš blogų ketinimų; jų sumanytojams – taip pat.
Dar viena data – gruodžio 5 – oji, kada Vilniuje buvo įkurta jau penkta „tėvynainės“ Kazimiros Danutės Prunskienės partija – Lietuvos liaudies sąjunga. Šiek tiek nusivyliau, kad šios partijos steigiamojo suvažiavimo salė nebuvo padabinta lygintuvo atvaizdu, bet tai niekis, palyginus su tuo, kad šį „sjezdą“ pagerbė net pats Rusijos Dūmos komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas ir dar kažkas iš Rusijai broliškos Kazachijos. Pamiršote, kas toks yra K.Kosačiovas? Čia tas pats, kuris nepamirštamoje „Spaudos klubo“ televizijos laidoje prieš keturis metus grasino Lietuvai nemalonumais, jei ji neįsileistų Rusijos atstovų tirti aplinkybių, susijusių su mūsų teritorijoje nukritusiu rusų kariniu lėktuvu. Turėtumėte prisiminti bent jau tai, kaip persigandęs tuometinis Lietuvos krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas pirko gėlių mūsų oro erdvės pažeidėjo žmonai.
Lietuvos žmonių jau nenustebinsi Rusijos emisarais, inspektuojančiais „naujų“ mūsų (?) partijų suvažiavimus. Turbūt dar ilgai niekas negalės perspjauti Darbo partijos, surengusios „išvažiuojamąją sesiją“ šios nedraugingos valstybės sostinėje. Bet yra naujoje „Liaudies sąjungoje“ kažkas, kas suartina ją ne tik su ankstesniais ponios Kazimiros Danutės eksperimentais – Moterų ir Naujosios demokratijos partijomis, Naujosios demokratijos ir valstiečių partijų sąjunga ir, pagaliau, su Valstiečių liaudininkų sąjunga. Tai – paslaptinga Liaudies partija, kuri buvo įkurta 1995 metais Vilniaus taksi parko pagrindu. Ši prieš NATO agitavusi partijėlė buvo pasireklamavusi tik dviejuose leidinukuose, kuriuos leido KGB majoras, Rusijos naftos ir dujų pramonininkų sąjungos atstovas Lietuvoje Michailas Maškovas ir jo bičiulis Aleksandras Makarenka, kuri Viktoras Uspaskichas buvo numatęs padaryti Lietuvos užsienio reiklalų ministru. Paskui ta partijėlė susijungė su kita „galinga“ politine jėga – Lietuvos nepartinių judėjimu „Rinkimai – 96”, o iš šios santuokos gimė Liaudies sąjunga “Už teisingą Lietuvą“, kurią Algis Greitai juokais „pervadino“ Liaudies sąjunga „Darbas ir neapykanta“. Taigi „liaudiškumo“ dvasia niekus nedingo, tik dabar ji reinkarnavosi naujoje prorusiškoje partijoje, kurios paskirtis – savo atviru prorusiškumu pridengti kitų rusiškus pinigus pamėgusių Lietuvos politinių jėgų veiklos (arba neveikimo) tikrąsias priežastis.
Kas čia bendro, paklausite? Bendra yra tai, kad Rusija vis labiau agresyvėja, ir ji jau neslėpia nei savo įžūlių veiksmų, nei savo grobuoniškų ketinimų. O tai didele dalimi tapo įmanoma dėl to, kad ji nesutinka Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) jokio pasipriešinimo. Eina kaip karštas peilis per sviestą, skant. Matomai mūsų politikai nežino senos patarlės :„Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ji ir ant altoriaus užsirioglins“. Jie bando mus įtikinti, kad ši kiaulė sustos šventoriuje. Na na.
Ministras Vygaudas Ušackas sako, kad Rusijos pasiūlymai dėl „naujos Europos saugumo architektūros“ bus svarstomi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) formate. Tarsi jis nieko nežinotų apie tai, kad Rusija nuolat iš vidaus blokuoja bet kokius konstruktyvius ne tik ESBO, bet ir Europos Tarybos sprendimus. Matomai nežino ministras (kaip ir mūsų Prezidentė) ir apie tai, kad Europos (taigi ir Lietuvos) saugumo garantė yra tokia karinė – politinė organizacija, kuri vadinasi NATO, o šios organizacijos pagrindinė atrama yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Todėl bet kokios alternatyvos NATO svarstymas yra išdavystė ir euroatlantinio solidarumo, ir Lietuvos nacionalinių interesų atžvilgiu. Europa be Amerikos iškart pavirs Eurazijos priedeliu.
Niekaip nesureaguota ir į „tėvynainių“ šovinistinį šabašą Maskvoje. Kur Užsienio reikalų ministerijos nota, kodėl neskambina Medvedevui Dalia Grybauskaitė? Ką veikia toks Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuruojantis darbą su Lietuvos kitataučiais? Ar bent žino apie tai ką nors Valstybės saugumo departamentas? Niekas nedaroma, nes dabar visi labai susirūpinę buvusiu arba nebuvusiu Antavilių kalėjimu.
Valdžia nieko nedaro todėl, kad infantili tauta nesupranta, kad savo išrinktą valdžią reikia nuolat kontroliuoti ir jeigu reikia – spausti. Jei valdžios nekontroliuoja sava tauta, ją pradeda kontroliuoti priešiškos spec. tarnybos. JIE čia mums ir partijų visokių prikurs, ir dar visokių velnių.
O mes ir toliau žiūrėkime į visą tai kaip į kažkokį meksikietišką serialą. Bet kai JŲ kareiviai išneš ir tą „serialą“ rodantį „televizorių“ (Gruzijoje JIEMS tiko ir unitazai), bus jau po visko.
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 27