Apie Gyčio Lukšo filmą „Duburys“ vis knietėjo parašyti, tačiau nebuvo rimtos progos. Dabar proga atsirado: G. Lukšo filmas vėl apdovanotas.
„... filmas „Duburys“ pelnė geriausio filmo prizą Taline pasibaigusiame 13-ajame tarptautiniame kino festivalyje „Black Nights“. Viktoro Radzevičiaus darbas taip pat pripažintas geriausiu operatoriaus darbu konkursinėje programoje, kurioje varžėsi trijų Baltijos šalių vaidybiniai filmai...
Šiuo metu filmas „Duburys“ atstovauja Lietuvą Amerikos Kino Akademijos 2009 metų „Oskarų“ nominacijose geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Filmas yra oficialiai pakviestas į tarptautinį Palm Springs (JAV) festivalį. 2010 metų sausio 5-18 dienomis vyksiantis Palm Springs festivalis atrinko „Duburį“ iš 65 oficialių užsienio filmų pretenduojančių tapti geriausiu užsienio filmu su dar keliais oficialiais užsienio filmais 82-ąjį kartą rengiamuose "Oskaro" apdovanojimuose.“
Filmo galimą sėkmę Amerikoje apibūdinčiau neiginiais: filmas nėra toks neprastas, kad negalėtų negauti „Oskaro“. Gal tikrai negaus? Nes kažką jau gavo – pagal Romualdo Granausko romaną susuktas fimas tik skina ir skina laurus.
Buvo ir kita proga prisiminti „Duburį“. Paskutinę valandą susiprotėjau aplankyti parodą „ŠALTOJO KARO METŲ MODERNIZMAS. MENAS IR DIZAINAS 1945–1970“. Monitoriuose rodė ištraukas iš bent trijų tų laikų vaidybinių filmų – Jean-Luc‘o Godard‘o „Kinės“ ir dar poros sovietinių juostų: "Čeriomuški"; "Aš – Kuba". „Duburio“ fragmentai toje parodoje būtų labai tikę.
„Duburį“ žiūrėjau kartu su itin patyrusia kino ir teatro aktore. Krenkštėme ir dūsavome, keikėme nykią lietuvišką tikrovę, besiliejančią iš ekrano (kine dėl tokių dalykų kaltas tiktai režisierius). Visaip gyrėme operatorių.
Lieka įspūdis, kad „lietuviškas filmas“ – tai toks sustingęs žanras su savais kanonais tarsi koks kabuki teatras. Žiūri „Duburį“ ir galvoji, kokia tikrovė veriasi prieš tavo akis: ar XX a. šešto - septinto dešimtmečio Lietuvos gyvenimas; ar LTSR laikų lietuviško kinas?
Aišku, „Duburys“, koks jis dabar yra, nebūtų praėjęs sovietinės cenzūros. Tačiau šiek tiek pakarpius, šiek tiek prikūrus – kodėl gi ne?
„Duburyje“ nėra net užuominų apie tai, kas LTSR laikais vadinta „pokario klasių kova“. Pagrindinis herojus Juozapas Gaučys (akt. Giedrius Kiela) sunkvežimiu vežioja žvyra maždaug tuo metu, kada kitoje Lietuvos vietoje ginkluoti saugumiečiai supa paskutinįjį partizaną Antaną Kraujelį-Siaubūną. Plius minus keli metai.
Pradžia. Dar ne tarybinis, bet jau ne smetoniškas Lietuvos kaimas. Buitis – vargo vakarienė. Mirtina meilė: žmogelis vis keliasi per upę – kitame krante gyvena dvi seserys; vieną jis veda, kita bando kartis; gimsta teisėtas vaikas, tačiau sesuo kitapus upės irgi nėščia; teisėta žmona išmeta savo vaiką į upę; žmogelis lieka su ta neteisėta dukra, kurčnebyle. Gal ką ir pripainiojau – dabar nepamenu, kur dingo tos moterys, žmona ir meilužė – gal irgi nusiskandino ar pasikorė (nors filmas ne „šaudyk ir gaudyk“ raizgalynė, bet šitas nepainaus siužeto gabalas pasimiršo; chronologiškai šie įvykiai turėjo plėtotis arba prie vokiečiu, arba tuoj po karo). Subrendusi duktė nekaltai asociali – nuoga maudosi upėje, kursto Gaučio ir jo draugo hormonų audras. Šlapia Gaučio branda – jis maudosi su ta merga, bet jos „pakabinti“ nepavyksta. Gaučio draugas žūva, nušokęs nuo tilto į upę – norėjo atrodyti kietesnis.
Toliau. Gaučys atsigręžia veidu į jūrą, kaip nurodė prof. Kazys Pakštas – tarnauja sovietiniame laivyne, paskui išvažiuoja į Klaipėdą. Ten jis dirba šoferiu (vairuotojas – per daug taisyklingas žodis). Apsigyvena bendrabutyje, kur vieni rusai. Slavų moteris Klava (akt. Jevgenija Varenica) pagaliau atima jo nekaltybę. Klava – vieniša dviejų vaikų motina (vienas berniukas – azijietiškų bruožų). Gaučį ji netgi įsimyli, todėl nusprendžia sutvarkyti jo likimą taip, kad Gaučys visą gyvenimą nesimaltų bendrabutyje. Klava įperša Gaučį savo draugei Mašai (akt. Oksana Borbat), kuri turi netrukus gauti butą. Maša – Lietuvos „tuteiša“, kalbanti rusiškai, bet suprantanti lietuviškai. Lietuviškai kalbančių giminaičių buvo seksualiai išnaudota. Maša ir Gaučys apsiveda.
Galiausiai. Klava žūva bevairuodama sunkvežimį. Maša patiria persileidimą ir tampa nevaisinga. Gaučį ištinka lytinė negalia. Maša bando grąžinti jam potenciją, suguldydama vyrą su kaimyne, tačiau tai nepadeda. Gaučys šoka upėn nuo tilto, kurios dubury kažkada žuvo jo draugas. Bet išplaukia. Sušmėžuoja laimingo gyvenimo properša – jis galbūt grįš pas Mašą, jiedu augins Klavos vaikus.
Apsilankęs šaltojo karo menui skirtoje parodoje, pagalvojau, kad „Duburį“ galima „perskaityti“, užsidėjus tų laikų globalius akinius. Trijuose monitoriuose parodyti kelis likimus: lietuvis išsivaduoja iš „kaimiško idiotizmo“ ir, vedęs slavę mišrūnę, apsigyvena naujame bute uostamiestyje; kinų kaimo vaikas atvyksta į Šanchajų ir tampa kranininku – jo vaikai gyvens moderniame megapolyje; juodaodis JAV Pietuose per plauką išvengia linčo teismo, bėga į Šiaurę, gauna darbą Niujorko uoste, jo sūnus bus JAV senatorius. Kažkas maždaug tokio. Beje, lietuviui, kinui ir JAV juodžiui labai pasisekė, kad neprasidėjo pasaulinis karas, kad Klaipėda, Šanchajus ir Niujorkas nebuvo apmėtyti atominėmis bombomis vienas šalis vaduojant nuo komunizmo, kitas – nuo kapitalizmo.
Reikia pasakyti, kad Gaučys kaip žmogus atrodo truputį glušas. Geras, jautrus, bet kažkoks nevykęs. Netikras literatūrinis lietuvis, bijantis savo šlapių sapnų. O rusų mergos - tai bent!
Filmą galima perskaityti ir taip: jautrios sielos lietuvis introvertas išsivaduoja iš idiotiško kaimo gyvenimo, kurį simbolizuoja mirtina meilė (aišku, ir seksas ten mirtinas) bei nesusikalbėjimas – geidžiamos mergos nepaimsi, nes ji irgi gluša. Kelią į laisvę lietuviui kloja rusės. Nors šiek tiek kurvos, jos yra šiltos, moteriškos, supratingos. Rusų kalba – tai karinių komandų, gundymo, atvirų vyriškų pokalbių, machinacijų gyvenamuoju plotu kalba. O lietuviškai galima tik tylėti.
Įsivaizduojamu prof. K. Pakšto vertinimu, Gaučys nenukeliavo iki Madagaskaro ir savo sėklos tarp juodžių nepasėjo. Nukako tik iki Klaipėdos, išsisėjo tarp slavių – deja, bergždžiai...
Šiek tiek apie aktores. Jevgenijos Varenicos (Klava) tiktai tokią fotografiją sužvejojau.
Oksana Borbat (Maša) iš pirmo žvilgsnio atrodo intelekto nepalytėta. Tačiau geri aktoriai nebūna kvaili. Manau, kad ji sutverta vedybiniams vaidmenims. Kadrai ne iš „Duburio“.
Gaučio vairuotas sunkvežimis LTSR laikais vadintas „gruzOviku“.
P.S. Skaitytojas rašo:
dr.sakuda
2009-12-11 16:57:01
Ką gerbiamasai tąja dvasia galėtumėte pareikšti G.Marquez'ui, kuris savo "Meilėje choleros metu" begėdiškai ignoravo tuomet vykusią šalies kovą dėl nepriklausomybės, o pav. Florentinas išvengė tarnybos kariuomenėje?
ar tik nebandote, gerbiamasai, geriausia Anų laikų dvasia pasakyti, kad filmas negali neturėti politinės potekstės? ir kad filmas tokios potekstės neturintis yra nusikalstamai buržuazinis?
--
Tikėjausi, kad gali būti tokių komentarų. Turiu patikslinti, kad "Duburio" apolitiškumas man visiškai priimtinas. Neturiu režisieriui jokių pretenzijų dėl LTSR tikrovės vaizdavimo.
Mano įspūdžiai iš parodos (Klavos ir Mašos kalba)
Nuoroda sovietinės TV maniakams
***
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 16