Naujienos
Taip jau sutapo, kad vienu metu Kopenhagoje svarstomi vartojimo mažinimo klausimai – vardan aplinkos teršimo pristabdymo, o likusiose pasaulio sostinėse plušama ties vartojimo padidinimo problemomis – vardan gelbėjimosi iš ekonomikos krizės. Tokio vartojimo, kokį išugdėme džiaugdamiesi laisvos ūkinės veiklos teikiamomis galimybėmis.
Ir vartoti galima daugiau, ir kenkimą aplinkai sumažinti, bet – kažką mūsų ūkiniame mechanizme ir mūsų supratime apie ūkininkavimą (ekonomiką) keičiant, kažką tame ūkio mechanizme pameistraujant.
Ekonomikos mokslas, su priekyje žengiančiais milžiniškas klaidas padariusiais prognozuotojais ir apsiverkusiais finansų rinkų investuotojais, priverstas pripažinti, kad ekonomika nėra mokslas (tik mokslas), o yra mokslo ir meno (fantazavimo ir intuicijos) mišinys.
Buvo laikas, kai nepasitenkinimas neoklasikiniais ir neokeinsistiniais modeliais atvedė tyrinėtojus prie racionalių lūkesčių teorijos. Rodėsi, kad rastas būdas, kuriuo galima gerokai sustiprinti ekonomikos mokslo įžvalgumą ir užtikrinti ekonominės politikos veiksmingumą.
Juk žmonės, pagal ekonomikos teorijos jiems teikiamą apibrėžimą, yra racionalūs gyvūnai, labai lanksčiai reaguojantys į veiklos sąlygų pokyčius ir sugebantys keisti veiklos parametrus pagal gaunamus rinkų signalus. Jei padėtis rinkose ar valdžios ekonominėje politikoje keičiasi – žmonės atitinkamai keičia ir savo elgesį.
Prireikė dar vieno įrodymo, kad taip nėra. Eilinis burbulas (juk ne pirmas – klasikinis buvo tulpių svogūnėlių burbulas Olandijoje XVII amžiuje) nekilnojamojo turto rinkose atvedė iki didžiulės krizės finansų rinkose ir galop smogė realiajai ekonomikai.
Dar kartą įsitikinta, kad vartotojai, bendrovės, bankai, investiciniai fondai elgiasi paprasčiau – esamas tendencijas ekstrapoliuoja (pratęsia) į artimiausią ateitį. Jei šiandien butai brangsta, tai verta pirkti ne vieną, nes rytoj pardavus bus galima daug uždirbti.
Ir tada aiškėja, kad gelbėjimasis iš krizės yra tiesiog pačių krizėn pakliuvusių reikalas. Nebus ne tik iš kažkur ištiestos pagalbos (finansų) rankos, bet ir gatavų receptų.
Griežtesni analitikai jau dabar pažymi, kad ir paklausos skatinimas krizės metais, ir valiutų devalvavimas, ir besaikis skolinimasis, siekiant padėti verslui ir pagelbėti valstybei, yra tik trumpalaikės, nors ir būtinos „anestezinės“ priemonės. Jos faktiškai palaiko jau nebepalaikomą ūkio struktūrą, susiformavusią prieš krizę. Tikras „gydymas“ turi būti nukreiptas į struktūros pokyčius.
Ir greta tradicinės (sektorinės) ūkio struktūros kaitą reikėtų pakalbėti ir apie didžiuosius, metastruktūros pokyčius. Apibrėžkime juos.
Pirma, darbo prasmės sugrąžinimas. Lyg visi esam vartę ekonomikos vadovėlius ar bent tėvų aiškinimus girdėję – viskas sukuriama darbu. Tačiau minioms darbingų žmonių „darbas“ pakeičiamas „teisėmis“. Jau politiškai nekorektiška pernelyg daug kalbėt apie būtinumą dirbti visiems, kas gali dirbti. Kas nedirba, nors darbingas, turi gauti ką – pinigų ar darbo? Darbo „nėra“, todėl reikia duoti pinigus. Kaip anestezinę priemonę – būtinai taip, bet ar tuo problema išspręsta? Sunku patikėti (ir gerai darote, jei netikite), kad pinigų davėjai nerastų, patys ar kitų institucijų talkinami, darbo darbingiems pinigų gavėjams (kur šie bebūtų – kalėjimuose, nakvynės namuose ar tiesiog miestų ir kaimų būstuose). 2 psl. >
sveikas pilietis 2009-12-22 11:42
Tikri marazmai, straipsnis apie nieka...,tikrai suabejojau sveiku protu sio rasliavotojo:(
Welcome to kubilistan 2009-12-21 10:48
O.Taciau kubiloidai valstybę isivaizduoja kitaip-duokit mums savo pinigus ,runkeliai,taciau už...
Politikos pradžiamokslis 2009-12-21 10:46
Bet kurioje įzoliuotoje Ramiojo vandenyno salelėje atradėjai sutikdavo vieną ir tą patį -...
:) 2009-12-21 10:46
Jei kazkam nepatinka valstybė,tada gali grįžt į pirmykštę bendruomenę,kai gentis...