Grybauskaitė, Putinas ir šuo Pipiras 25

Lukašenka, CŽV, Pociūnas

25	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

 

Pažersiu padrikų svarstymų apie šuldu buldu, kuris vyksta Lietuvos valdžios viršutiniame aukšte.

Pradžiai toks palyginimas. 2004 m. rugsėjo 1-ją islamistai padarė kruviną išpuolį Šiaurės Osetijos mieste Beslane. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ta proga panaikino gubernatorių rinkimus. Nuo tada jie tapo Kremliaus skiriami su „gubernijų“ dūmelių (seimelių) pritarimu. Teroro aktas tebuvo pretekstas sustiprinti Rusijos prezidento „valdžios vertikalę“.

CŽV kalėjimo Lietuvoje reikalai irgi yra dingstis atlikti politinius perstumdymus, kurie su tuo kalėjimu tiesiogiai gali būti nesusiję. Apie tai jau rašiau.

Mūsų viešojoje erdvėje esama plotų, kurių spalvas ir atspalvius verta patyrinėti.

Pradžioje nusikelkime į praeitį. SSRS, XX a. ketvirtasis dešimtmetis, didžiųjų valymų laikai. Šalį apraizgė užsienio žvalgyboms parsidavusių trockininkų tinklas. Trockininkai visur – visuose valdžios lygmenyse, meno ir kultūros sferose. Saugumiečiai (tie, kurie ne trockininkai), padedant milijonams skundikų, Trockio pakalikus gaudo ir šaudo. Atpildo neišvengia ir tie trockininkai, kurie apsimetė lojaliais, prisidėjo prie skundimo, gaudymo ir šaudymo.

Vajus prieš vadinamuosius „valstybininkus“ Lietuvoje savo mastais ir būdais nė iš tolo nepanašus į stalinines represijas. Tačiau prieš Lietuvos „valstybininkus“ nukreipta propaganda turi totalitarinio tvaiko. Kažkuo primena kampanijas prieš SSRS „liaudies priešus“.

Jeigu tikėtume tuo, kas rašoma apie „valstybininkus“, tektų pripažinti, kad tai jie vairuoja Lietuvos užsienio politiką, o ne Lietuvos prezidentai, vyriausybės ir seimai. Prezidentas Valdas Adamkus, premjerai Algirdas Brazauskas ir Gediminas Kirkilas buvo „valstybininkų“ žaisliukai arba jų parankiniai.

Šuo Pipiras, paminėtas šio įrašo antraštėje, su „valstybininkais“ susijęs tiktai tuo, kad yra mažytė ikona liaudies akylai stebimų personažų altorėlyje. Ten yra numylėtinių – pvz., Dalia Grybauskaitė, Drąsius Kedys. Yra nekenčiamų personažų – jau minėti „valstybininkai“ ir kagėbistai.

Šuo Pipiras yra mūsų viešosios erdvės prieštaringumo išraiška. Kiek žinau, šunelis prasikalto – nuskriaudė kelias vištas. Buvo žiauriai nubaustas – numestas nuo tilto. Kvailiai egzekutoriai nusprendė šį teisingumo aktą paviešinti. Užuot susilaukę pritarimo – juk vištų irgi gaila – šunelio skriaudėjai apturėjo daug nemalonumų. Užtat kitas linčiuotojas, Drąsius Kedys, turi daug gerbėjų. Ar daug reikia, kad jie virstų pasekėjais?

Simpatijos linčiuotojui Drąsiui Kedžiui ir pasipiktimas Pipiro linčiuotojais – sakyčiau, sveikos emocijų išraiškos. Reikiamai tas emocijas nukreipus, išdalijus ginklų, tikrai atsirastų keli šimtai žmonių, kurie sutiktų dalyvauti masinėse pedofilų egzekucijose. Vargu ar pedofilų pavyktų sugaudyti daugiau, nei yra budelių. Tam, kad egzekutoriai neliktų be darbo, tektų „apsivalyti“ ir nuo kitų kenkėjų: „valstybininkų“, sadistiškų gyvūnų kankintojų ir pan. 2 psl. >