Naujienos
Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė toks įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint-André des Arts), neišvydau nė vieno žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesje su garsiąja bagete (ilgu batonu) rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir vėl visiškai tuščia gatvė. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepraeisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos...
Šiandien Paryžius mane eilinį kartą nustebino. Užėjau į bulanžri, kurioje dažniausiai rytais perku bagetę, ir boulanger (bulanžė, parduotuvės kepyklos pardavėjas, o neretai ir savininkas) padavė man dvi bagetes. Daviau jam penkiasdešimt eurų. „Ne, aš neturiu grąžos, - pasakė bulanžė. – Bet tai nesvarbu. Imkite taip sau, o kitą sykį grąžinsit“. Negalėjau patikėti savo ausimis – negaliu to įsivaizduoti Lietuvoje. Juk galėjau išeiti ir daugiau niekada negrįžti. Kas gi slypi už tokio bulanžė elgesio? Pirmiausia, jau kelias savaites iš šio bulanžė pirkau bagetę – matyt, jis suprato, jog aš apsistojau kažkur netoliese. Antra, jis tikisi įprasto padorumo, kuris čia, Vakaruose, dar išliko. Jis mane nupirko tuo, kad manim „patikėjo“ ir nemokamai davė dvi bagetes. Nuo šiol eisiu tik pas jį, o ne pas jo konkurentą kitame gatvės gale. Jis įžvelgė manyje „padorų“ žmogų, negalintį apgauti, o kartu leido man pajusti savo teigiamą įvaizdį.
Vis tik tai dar nėra istorijos su bulanžė pabaiga. Kitą dieną nuėjau iš jo pirkti dar vienos bagetės. Jis mane pasitiko, kaip visada, „laba diena, mesje“. Aišku, nė žodžio apie skolą. Bet svarbiausia – jo reakcija, kai pasakiau: „Aš dar jums skolingas už dvi bagetes“. „Už dvi bagetes? A, taip – taip, tikrai. Tuomet du eurai keturiasdešimt santimų, mesje“. Manote, jis iš tikrųjų pamiršo, kad esu jam skolingas? Jokiu būdu. Prancūzai viską supranta ir viską mato. Tik yra kodų: reikia suvaidinti, kad pamiršai ir prisiminei. Nereikia klientui rodyti, kad jis skolininkas – reikia parodyti, kad tu nesmulkmeniškas. Manau šią taktiką jis perėmė iš savo tėvo - bulanžė, o pastarasis - iš savojo (šis verslas dažniausiai perduodamas iš kartos į kartą).
Beje, pastarosiomis dienomis man pasitaikė panašus atvejis, kurio, tarp kitko, nebegaliu taip lengvai paaiškinti. Vienoje iš krautuvėlių tarp Saint-Michel bulvaro ir Notre-Dame katedros pirkau skirtuką knygai su Eifelio bokšto vaizdu. Bokštas ima žibėti, kai judini skirtuką. Kainuoja du eurus. Dėl visa ko paklausiau, ar nebus pigiau, jei pirksiu kelis skirtukus. „Ne, kaina ta pati, pone“, atsakė man pardavėjas. Paėmiau penkis skirtukus po du eurus ir vieną – nežibantį – po eurą. Iš viso vienuolika eurų. Padaviau pardavėjui. Tai, kas įvyko sekančią akimirką, niekada nebūtų galėję įvykti Lietuvoje. Pardavėjas pasakė : „Tik jums – kainuos dešimt eurų. Jūsų nesupratau, kai klausėte“. Paaiškinkit man, prašau, kam pardavėjui, iš kurio pirkėjas jau perka daiktą, staiga nuleisti kainą? Nejaugi tai grynai žmogiškas dėkingumas už tai, kad iš karto pirkau šešis skirtukus? Jis panoro tokiu būdu man atsidėkoti. Kartu ir vildamasis, kad galbūt pas jį užeisiu dar kartą. Tiesa, akivaizdu, kad esu tik turistas. Bet turistai irgi kartais gyvena Paryžiuje ištisas savaites... 2 psl. >
ploi 2011-06-16 22:55
Tokius ese puiku skaityti. Atpalaiduoja.
p a l a u k i t e 2010-01-25 16:01
kai bus naujas sodros ministeriukas-e,dabar madinga ministeriuke,tai sake duos po 1 bagete,ta...
Pridedesiu 2010-01-05 18:55
Tie, kurie totalus pesimistai - eik jus .... Nes is to nera naudos! Tik destrukcija! Kritika be...
Komentaras 2010-01-05 18:45
Prisikaitai tokiu straipsniu ir uzsinori emigruoti... :(