Romanas: Arijos diagnozė − paauglė. 16 dalis 10

Gretos romanas, Arija, paauglystė

10	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Greta (asmeninio archyvo nuotr.)

 

Po pusvalandžio stovėjau prieš savo namą. Už nugaros girdėjau nuvažiuojančio taksi garsą. Džiaugiausi, kad buvau pasiėmusi šiek tiek pinigų.

Važiuodama keliskart perverčiau prieš akis įvykius ir pasijutau nesmagiai. Kvailas išgąstis sugadino vakarą. Dabar buvau beveik tikra, kad tai buvo nesusipratimas ir ne taip supratau Eriko žodžius. Tikėjausi, kad pirmadienį abu smagiai iš to pasijuoksime.

***

Deja, pirmadienis nebuvo toks giedras. Sužinojau, kad Viltė serga, tad jau antrą pertrauką nuobodžiai tryniau palanges su Luka. Žvalgiausi, vis tikėdamasi kur pamatyti Eriką, tačiau šis lyg skradžiai žemę prasmego.

Muzikos pamokoje susitikau Vakarį. Atsisėdęs ant suolo jis grojo gitara, lėta melodija užpildė pustuštę klasę ir užgožė klasiokų kalbas. Stabtelėjusi kelias akimirkas pasiklausiau.

– Nice… – nutęsiau.

Šis išgirdęs kilstelėjo galvą. Nekreipdama per daug dėmesio, praėjau ir atsisėdau į jam už nugaros esantį suolą, kur buvo mano vieta. Vakaris neatsistodamas apsisuko ir atrėmė gitarą į kėdę. Išgirdau, kaip jis atsikrenkštė, įsispoksojau į grifą barbenančius jo pirštus.

– Gerai… – prabilo, – bandome taikytis?

Taip, jis buvo tiesmukas.

– O kam mums taikytis, jei po keliu dienų vėl dėl kokio nors menkniekio susipyksim?

– Kad vėl susitaikytumėm.

– Šmaikštu…

– Bet aš rimtai, – atsiduso pavargusiu balsu. – Tiesiog kartais norisi turėti daugiau nei vieną draugą…

Pažvelgiau į jo akis. Pirmą kartą jis atrodė toks paprastas, tiesiog pilkšvai mėlynos akys ir šypsena žaidžianti lūpų kamputy. Kilstelėjau smakrą aukščiau.

– Manyčiau, mudviem tai gana rizikinga.

– Mėgstu riziką, – plačiai nusišypsojo.

Pakraipiau galvą ir sunėriau prieš save rankas. Nesupratau, kodėl vis dar apsimečiau svarstanti jo pasiūlymą, juk buvo aišku kaip dieną, kad norėjau pažinti šį keistą ir nepastovų žmogų. Jame buvo kažkas, verčiančio pasitempti, jo akyse norėdavosi atrodyti tvirta, įgauti bent dalelę to tvirtumo, kuriuo spinduliavo jis pats.

– Nemanai, kad tai tik laiko švaistymas?

– Žinoma, ne, – prunkštelėjo taip, tarsi būčiau pasakiusi pačią didžiausia kvailystę pasaulyje. – Verčiau eime šiandien vakare aplankyti Viltės, – pasiūlė.

– Kad ji galėtų pasidalinti savo gripo virusu?

– Na, juk draugai viskuo dalinasi…

Nusijuokiau. Po skambučio Vakaris pakilo ir atsisėdo į šalimais esančia vietą.

– Tu juk dabar neturi pamokos, – priminiau.

– Pas mane laisvas pamokų grafikas, – švilptelėjo.

Susiraukiau, nes turėjau nusistačiusi tvirtą nuomonę apie nerimtai žiūrinčius į pamokų lankymą. Ateinančią pamoką buvau pasirengusi pareikšti tvirtą savo nuomonę šiuo klausimu, net jei tai sukeltų naują konfliktą.