Romanas: Arijos diagnozė − paauglė. 17 dalis 5

Arija, paauglė, Gretos romanas

5	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Greta (asmeninio archyvo nuotr.)

 

Stovėdama eilėje prie rūbinės, fojė pamačiau besižvalgantį Eriką. Lengviau atsikvėpusi, ėmiau artintis prie jo. Mintyse jau buvau parengusi pasiteisinimą dėl vakaro klube, troškau greičiau viską paleisti juokais.

– Ei, Erikai, – nusišypsojau, kai iki mūsų beliko vos keli metrai.

Jis pažvelgė mano pusėn, tačiau neišgirdau nei pasisveikinimo, nei išvydau šypsenos, kuria jis visada mane pasitikdavo. Jis susikišo rankas į kišenes ir žvelgė man pro šoną.

– Em… – sutrikau, nesitikėjusi tokios reakcijos. – Klausyk, dėl to vakaro… Gavosi kažkaip…

Mano žodžiai nutrūko, kai prie jo priėjo viena iš tų merginų su kuriomis pietaudavome ir įsikibusi jam į parankę, pakštelėjo į skruostą. Regis, ji manęs net nepastebėjo. Dar didesnei mano nuostabai, jis plačiai jai nusišypsojo ir greit pakštelėjęs į lūpas, nusivedė prie rūbinės. Taip ir likau prasižiojusi iš nuostabos. Dar kartą žvilgtelėjau jų pusėn – abu susiglaudę kažką kalbėjosi.

Šleikštus jausmas pasklido viduje, norėjosi prasmegti skradžiai žemę. Mano įvykių grandinėje trūko kažkokio fakto. Eriko elgesys anaiptol neatitiko mano įsivaizdavimo. Tačiau aš anaiptol nesijaučiau įsižeidusi ar įskaudinta, tai greičiau buvo nesupratimas. Vis dėl to manyje glūdėjo išdidi asmenybė,  vos keliais mirktelėjimais leidusi pamirši šį įvykį… Įvykį, kurio metu Eriką laikiau sau svarbiu žmogumi.

– Nusivylimo kartėlis? – šiek teik pašaipus balsas pasiekė mano ausis.

Pasisukusi išvydau šalia lūkuriuojanti Vakarį. Jis pažvelgė į tą pusę, kurioje pranyko Erikas.

– Naujas žaisliukas… Tik nesakyk, kad jis tau tikrai patiko… – nusivaipė.

– Prabėgo vos mėnuo… Nejau manai, kad per tokį trumpą laiką galėčiau susižavėti? – kylantį mano balso toną pasekė ir antakių linija.

Vakaris nustebęs grįžo prie mano fizionomijos tyrinėjimo.

– Taip… – atsargiai pagimdė spėjimą.

– Beeep. Atsakymas neteisingas, – pavarčiau akis.

– Taip, žinoma, – nepatikėjo, – Per mėnesį gali ir įsimylėti…

– Kažkada man minėjai, kad netiki tokiais paistalais, – tuojau pat užsipuoliau.

– Aš – tai visai kita kategorija, tačiau tu… Tokių merginų milijonai…

– Laikai mane pilka mase? – papūčiau lūpas.

– Taip! – sušuko pergalingai, – tačiau žavia pilka mašia, – pridūrė, kreivai išsišiepdamas.

Susiraukiau, –  ar jis man ką tik pasakė komplimentą?

– Ar čia komplimentas? – nesusivaldžiau nepaklausus.

– Taip, mergiūkšte tu, – atsipūtė ir nukreipė akis į šoną.

– Ir puiku, – nusišypsojau.

Pasisukusi ėmiau dreifuoti link rūbinės, tačiau Vakaris vis dar mindžikavo vietoje.

– Ei, tai ar eisim aplankyti Viltės?

Regis, jis jau buvo paklydęs savo mintyse, nes nesusigaudydamas jau ilgokai spoksojo į mane. Įsirėmiau rankomis į klubus laukdama, kol jam praeis keistumo fazė ir mes pagaliau galėsime keliauti iš mokyklos. 2 psl. >