Naujienos
Gyvenimas vejasi, patvirtindamas mano mintis. Sakiau, kad prancūzai kitaip supranta pakantumą, ir štai Prancūzijos prezidentas kultūros ministru paskyrė buvusio prancūzų prezidento Fransua Miterano sūnėną. Prieš kelerius metus sūnėnas išleido knygą, kurioje pasakoja apie savo, kaip homoseksualo, gyvenimą. Ir nė vienas laikraštis nepasibaisėjo, nesimėgavo naujojo kultūros ministro asmeninio gyvenimo akimirkomis, kaip kad mes mėgaujamės kiekvienu mūsų politikų nusičiaudėjimu. Tai jo asmeninio gyvenimo teritorija, kurios atžvilgiu prancūzai laikosi distancijos. Bet jeigu Miterano sūnėnas įlįs į mokesčių mokėtojų kišenes – tada gali kilti skandalas.
Tą pačią dieną – prancūzų apklausos rezultatai: dauguma už tai, kad homoseksualai galėtų įsivaikinti vaikų (tai kelia siaubą tiems lietuviams, kurie homoseksualumą laiko ištvirkimu ir liga). Užtat jie nusistatę prieš motinas, kurios gimdo ne savo vaikus (iš kitos moters kiaušinėlio). Suprasti prancūzus nepaprasta. Nors įmanoma: vienur atsisakydami draudimų, jie nustato draudimus kitur. Kad visuomenėje tvyrotų tvarka.
Eilinis prancūzas tiksliai įsisavino, ką gali, o ko negali sau leisti. Liuksemburgo sode, Paryžiaus centre, mergina praskėsdama šlaunis gali atsisėsti ant sėdinčio vaikino kelių ir visiems matant valandų valandas su juo bučiuotis. Tačiau negalima atsigulti ant vaikino ir darytį tą patį. Tuoj pat prieis policininkas ir mandagiai įsakys, kad derėtų užimti vertikalią padėtį. Vasarą po Paryžių vaikštinėja moterys, pasidabinusios drąsiomis iškirptėmis, kuriose matyti krūtys. Bet matyti tik jų viršutinė dalis. Jei parodysi jų pusę – tau vieta Saint-Denis gatvėje (ten palei viešnamius stovi prostitutės ir laukia klientų).
Bet grįšiu prie to, kaip gyvenimas patvirtina išankstines išvadas. Ankstesniuose užrašuose rašiau apie užslėptą rasizmą prancūzų visuomenėje. Šiandien tuo dar kartą įsitikinau: ant kampo priešais kavinę, prie Liuksemburgo sodo, užtvertas šaligatvis ir darbininkai iš mašinos kibirais nešioja karštą asfaltą. Išpila ant šaligatvio, po to apiberia mažais akmenukais. Kai kurių darbininkų veidai uždengti kaukėmis – nes nuo asfalto kyla nuodingi garai. Kaip manote, kiek baltųjų tarp šių aštuonių darbininkų? Nė vieno – visi juodaodžiai. Kodėl tarp jų nėra nė vieno baltojo? Tą pačią dieną laikraštyje perskaičiau, kad nutukimu sergančių prancūzų skaičius tuo didesnis, kuo mažiau pinigų gauna žmogus. Taip kad daugiausia nutukusių – vargšų kvartaluose gyvenančių juodaodžių, arabų, indų tarpe.
Žiūriu į už lango dirbančius juodaodžius ir man piršte peršasi mintis: ar tik ne čia slypi mįslė, kodėl Prancūzija apgyvendinama kitų rasių ir tautų atstovų? Ar tik tie juodaodžiai ne tam įleisti į šalį, kad kibirais nešiotų karštą asfaltą ir asfaltuotų gatves, kur baltomis kojomis vaikšto balti prancūzai, einantys pietauti į restoranus? Tegul toks požiūris ir supaprastintas, bet tam tikra prasme taip ir yra. Juk atvykėliai, taip pat jų vaikai ir anūkai, Prancūzijoje dažniausiai dirba neprestižinį, juodą, dažnai nemalonų darbą. Pastebėjau, kad kaukes dėvėjo tik dalis su karštu asfaltu dirbusių darbininkų. Kitiems jos trukdė, ir šie kvėpavo nuodingais garais. 2 psl. >
Lietuviai, mokantys prancuzus KULTUROS 2010-01-13 18:30
Hahahaha!
seiminija 2010-01-12 15:48
o kai vyras ir moteris užsiima ne tradiciniu sexu, o svingeriavimais, grupiniu ir visokiai...
kelininkas 2010-01-11 18:57
autorius lochas. prie karsto asfalto nereikia jokiu apsauginiu kaukiu.
juras 2010-01-10 21:44
Būnu dažnai Prancūzijoje ir Paryžiuje. Baltieji prancūzai labai pasipūtę, net ir mokėdami...