Naujienos
Prievartinio sovietinio ateizmo tamsoje dešimtmečius ugdyta, visuomenė priverstinai prarado gebėjimą skirti gėrį nuo blogio, nuodėmės sąvoka net iš žodyno buvo ištrinta, liko tik nusižengimai sovietiniams įstatymas, tarp kurių didžiausi – priešinimasis marksistinei ideologijai, sovietinei santvarkai. Sovietinis „ugdymas“ be pėdsako neišnyko, jis pasireiškia visuomenėje atitinkamais kompleksais. Vienas jų – vagies kompleksas.
Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo; tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama. Anuomet Lietuvoje vagystėmis bei sukčiavimais garsėjusius asmenis, kaip Lapėnas, Rickus ar Balsys suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų. Vagystės bei plėšikavimai Lietuvą užplūdo su frontu iš rytų. Nors raudonarmiečiams oficialiai buvo draudžiama plėšikauti, tačiau atsineštas iš „plačiosios tėvynės“ įprotis pasireikšdavo bitynų išplėšimu, gyvulių nugvelbimu ar be šeimininkų aptiktuose namuos vertingesnių daiktų pasisavinimu.
Didžiausias gyventoju apiplėšimas vyko pokario metais: buvo nusavinta visa pramonė, gamybos priemonės, žemė, gyvuliai. Ir svarbiausia, – nusavinta teisė į nuosavybę, teisė į tautos ir jos valstybės nepriklausomybę.
Iš kolūkio sovietmečiu negaudami pilnaverčio atlyginimo, matydami neūkiškumą, išauginto derliaus netausojimą, prisimindami nusavintą ir atiduotą kolūkiui žemę, kilnojamą turtą, žmonės be sąžinės graužaties iš plėšiko bandydavo šį tą atsiimti. Kadangi buvo grėsmė pakliūti į teisėsaugos rankas, atsiimdavo slapčia, trumpai tariant, vogė. Vogė eiliniai kolūkiečiai, vogė agronomai, vogė kolūkių pirmininkai, vogė kompartijos sekretoriai. Pramonės darbuotojai vogė iš įmonių paklausią produkciją, vogė viską, kas po ranka pakliuvo, vogė, nes matė, kad už jų darbą deramai neatlygina. Net paklausios produkcijos gamybos planuose buvo numatyti 5 procentai išvogimui, apie ką viešai prasitarė SSRS vadovas L. Brežnevas. Vogimas iš valstybės tapo įpročiu, o kadangi valstybė įdiegė nepagarbų požiūrį į privačią nuosavybę, vagystės išplito ir į privačią sferą. Potraukis vogti užvaldė tiek eilinį kvailį, tiek intelektualųjį sukčių, tik vagysčių mastai buvo skirtingi pastarųjų naudai.
Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę, o demokratiją suvokus kaip savivalę, vogimas bei plėšikavimai ne tik nesiliovė, bet išvešėjo iki siaubingo masto. Vogimui ar plėšikavimui prilygo valstybinių įmonių privatizavimas už grašius, kolūkių turto tiesioginis išgrobstymas. Valstybės kontrolė buvo iškėlusi šimtus bylų turto grobstytojams stambiu mastu, tačiau anuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas visas jas nutraukė, kas tapo pirmu žingsniu į nebaudžiamumą už vagystes.
Iš nepritekliaus sovietmečiu, daugelis nuosavybę – patį turtą – sudievino, įvardijo šventu, ir iš godulio jam metėsi į grobstymą, vagystes. Iš tikrųjų ne nuosavybė – turtas, o teisė į ją, kaip prigimtinė, laikytina šventu dalyku. Per vagystes, grobstymus bei plėšikavimus teisė į nuosavybę išniekinama, tampa šventvagyste. 2 psl. >
seiminija 2010-01-12 12:08
prie koči asantrvarka? jeigu žmogus neturi pojūčio, kas yra bloga, o kas gera, tai jokia...
Tomas 2010-01-12 11:38
Manau,kad pradžioje,atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje,sąjūdis padėjo pagrindus dorai ir...
Valerijanas 2010-01-12 10:22
Ateistai nevagia, beveik visi vagys - tikintieji.
evaldas 2010-01-12 10:00
o tuos kur dėl batų ar palto žudė žydus, o paskui lindėjo miške kas mokino vogti?