Naujienos
Hierarchija yra daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandys, einant nuo viršaus į apačią, sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumo ir priklausomybės laiptus. Paprastai hierarchija suprantama kaip linijinis reiškinys – yra pagrindinis individas, kuris valdo likusius. Sekantis individas klauso tik pagrindinio – vado. Dar sekantis paklusta jau vadui ir už jo sekančiam ir t.t. Tačiau hierarchinis principas nebūtinai galioja visais žmogaus gyvenimo atvejais; tas pats žmogus darbe gali būti vadovas, šachmatų klube – vidutinioku, o namuose – paklusnia, nusižeminusia žmonai būtybe.
Tačiau hierarchinio principo galiojimu galima įsitikinti tiek gamtos reiškiniuose, tiek visuomenės gyvenime; tik biraus smėlio ar šiukšlių krūvoje vyrauja chaosas, todėl ten ir hierarchijos nerasime. Nors demokratinėje valstybėje valdžių hierarchiją tarsi apsprendžia Konstitucija bei įstatymai, tačiau šie norminiai aktai drauge tarsi naikina hierarchinę struktūrą, nes deklaruojama, kad valdžios tarnauja žemiausiai hierarchijos grandžiai – pilietinei visuomenei. Ar taip yra ir ar taip gali būti iš tikrųjų? Kodėl tuomet visuomenėje yra įsitvirtinusi nuomonė, kad valdžiose – ponai, o visuomenė – minia, išlaikanti ponus?
Iš tikrųjų, būt „ponu“, pakilti į aukštesnį hierarchijos laiptelį bet kokioje gyvenimo srityje, nėra blogas dalykas. Nes pati nelygybė yra ne smerktinas, o teigiamas, pažangą skatinantis reiškinys, pažangos šaltinis, natūrali geresnių atranka gyvenimo kokybei gerinti. Jei vienas iš dviejų savo sumanumu bei aktyvia veikla pasiekia aukštesnių rezultatų, jis jau laipteliu pakyla hierarchijoje, tampa pavyzdžiu bei paskata antrajam veikti panašiai. Posakis „kiaulių neganęs ponu nebūsi“ netvirtina, kad būtinai turi paganyti kiaules, bet skatina būti ponu, parodo kelią į aukštesnį hierarchijos laiptelį. Per nelygybę kūrėsi istorinė aristokratija, turinti gilius teigiamus gyvenimo pagrindus, aristokratija vedė į kultūrų ir civilizacijų pasiekimus. Aristokrato pagal kilmę principas reikalauja kurti perteklių, kad iš jo galėtų duoti, o ne pasiimti. Aristokratiškoji idėja reikalauja realaus geriausiųjų viešpatavimo, demokratija – formalaus visų viešpatavimo. Aristokratija, kaip geriausiųjų valdymas ir viešpatavimas, kaip kokybinės atrankos reikalavimas, lieka amžiams aukščiausiu gyvenimo principu, aukščiausia vertenybe, deja, – utopija. Demokratinis geriausiųjų atrankos principas yra dar didesnė utopija. Demokratija lengvai pavirsta į formalią interesų organizaciją. Geriausiųjų paieška pakeičiama geriau atitinkančiųjų interesams, geriau juos tenkinančiųjų atranka. Tuo jinai esminiai skiriasi nuo aristokratijos, kuri yra „gero pono“, kilnumo, kilmės, kokybės idealas.
Svajonės apie „gerą poną“, geriausiųjų valdymą per nesėkmingas įvairiausių atrankos būdų paieškas, kaip utopijos, liko praeityje, pasimiršo. Tačiau siekis būti „ponu“, nesvarbu, geru ar blogu, nuėjo į pasąmonę, tapo pono kompleksu. Tarsi paradoksalu, tačiau SSRS, kuri deklaravo lygybės principą, pono kompleksas vešėjo, pasiekė mūsų laikus, įsitvirtino demokratinėje gyvensenoje. 2 psl. >
seiminija 2010-01-13 11:34
dėl paskutinės pastraipos. ji laba teisinga,bet nėėėėeįmanoma,. žmonės balsuoja už...