Naujienos
Gyveno kartą tokie Naūru salos čiabuviai. Gyveno savo laukinį gyvenimą nei gerai, nei blogai – taip pat, kaip ir kiti Okeanijos čiabuviai, kol maždaug prieš du šimtus dešimt metų šios salos neatrado anglų jūrininkai. Daug ką patirti naūriečiams teko ir tuomet, kai salą valdė aukštesnei civilizacijai priklausę ateiviai – vokiečiai, australai ir japonai. Niekas tačiau negalėjo prilygti pokyčiams, susijusiems su fosforitų telkiniais, kurie buvo aptikti saloje XX amžiaus pradžioje.
Deja, naūriečiams atitekdavo tik menka dalis tų pajamų, kurios buvo gaunamos kasant ir išvežant šias vertingas uolienas. Todėl po Antrojo pasaulinio karo jie pradėjo vis garsiau bruzdėti dėl nepriklausomybės sutelkimo jų mikroskopinei tėvynei (neskaitant Vatikano, Naūru „lenktyniauja” su kita Okeanijos šalimi – Tuvalu – dėl mažiausios pasaulio valstybės vardo). 1968 metais jų svajonė išsipildė, ir gerą dvidešimtmetį naūriečiai gyveno „rojuje žemėje” – tuomet jų BVP, paskaičiavus vienam gyventojui, buvo vienas aukščiausių pasaulyje. Tiesa, „rojus” tada buvo tik naūriečių kišenėse, nes pati sala, iškasus ir išvežus visas fosforitų atsargas, pasidarė panaši į Mėnulio paviršių.
Dešimto dešimtmečio pradžioje, beveik akimirksniu iš turtingų švaistūnų virtę išmaldos prašytojais, naūriečiai, išlydėję trečdalį savo tautelės į svečius kraštus, nutarė pagudrauti. Pirmiausia jie pavertė savo salelę ofšorine zona, kurioje apsireiškė šimtai niekam negirdėtų bankų, į kuriuos vien tik 1998 metais Rusijos banditai ir kagėbistai pervedė apie 70 milijardų dolerių. Tarpvyriausybinei komisijai kovai su kriminalinių kapitalų plovimu (TKKKKP; angliška abreviatūra FATF) pareikalavus, ir JAV pagrasinus rimtomis sankcijomis, šitas biznis 2003 metais pagaliau buvo „užrauktas“. Kiti „bizniai“ buvo neseniai nutraukta masiška prekyba Naūru Respublikos pasais ir pabėgėlių, norinčių patekti į Australiją, laikinas apgyvendinimas saloje.
2002 metais Naūru vyriausybė nutarė „restruktūrizuoti“ savo valstybinį duoneliavimą ir pažadėjo Pekinui užmegzti su juo diplomatinius santykius, tuo pačiu nutraukiant juos su Taivanu, už ką gavo 137 milijonus dolerių. „Dolerinė diplomatija“ (arba „diplomatinė komercija“) tuo nesibaigė, ir jau 2005 metais Naūru Respublika atkūrė su Taivanu (kuris irgi pažadėjo ilgalaikę paramą) diplomatinius santykius, įsigudrindama tuo pačiu metu išsaugoti juos ir su kontinentine Kinija.
Praėjusių metų pabaigoje Naūru valdžia nutarė pritaikyti „kinišką“ patirtį ir Rusijai, kuriai žūt būt reikėjo bendrininkų, sutiksiančių pateisinti jos įvykdytos Gruzijos teritorijos dalies okupaciją ir pripažinti toje teritorijoje įkurtų marionetinių darinių „nepriklausomybę“. Pasakyta – padaryta, ir, gavusi dar 50 milijonų dolerių, praėjusių metų gruodžio 15 – 16 dienomis Naūru tapo ketvirtąja (po Rusijos, Nikaragvos ir Venesuelos) šalimi, kuri pripažino vadinamąsias Abchazijos ir Pietų Osetijos „valstybes“.
Bet tiek to – argi galima daug reikalauti iš kelių tūkstančių demoralizuotų ir pasimetusių čiabuvių palikuonių, kurie virš keturiasdešimties metų buvo įpratę „plačiai“ gyventi, bet visiškai atprato užsidirbti pragyvenimui normaliomis priemonėmis? Deja, naūrietiškas virusas pasiekė ir Europą, tiksliau vieną šalį, kuri priklauso net dviems elitiniams pasaulio tautų klubams – NATO (nuo 2004) ir Europos Sąjungai (2007). Kalbu apie mūsų partnerę Bulgariją. 2 psl. >
ZANAVYKAS 2010-01-18 13:31
IKI 1917m. Rusijoe gerai buvo zinomas LIETUVOS vardas:LITVA.Net sibire dalgius vadino...
Krukas 2010-01-18 10:03
Pagarba autoriui.
CataclysmMansion 2010-01-17 20:50
to Sudie to Welcome2010-01-17 11:04:09Ar is tikruju nieko nereiskia? O gal vis del to pastatom...
Sudie to Welcome 2010-01-17 11:04
Reikia būti itin durnam, kad mėnesių mėnesiais po visais be išimties tekstais rašytum vis...