Naujienos
jupiterimages.com
Savižudybių skaičius, įvairūs tyrimai rodo, jog Lietuva – šalis, kurioje žmonės jaučiasi nelaimingi. Galime kaltinti klimatą, politiką, visus kitus, bet... kaip visad ne save?
2006 m. tyrimai rodo, jog laimingiausi žmonės gyvena JAV, Kanadoje, Venesueloje, Skandinavijos šalyse, Islandijoje, Australijoje.
Didžiojoje Rytų Europos dalyje laimės vidurkis labai žemas. Tiesa, Estija, lenkia tiek Latviją, tiek mus, lietuvius. Kodėl taip yra? Juk Baltijos šalys gana artimos viena kitai.
Ne paslaptis, jog mūsų emocinę savijautą veikia aplinka, kokias emocijas patiriame patys ir gauname iš kitų. Tiek liūdesys, tiek laimė yra užkrečiami jausmai, todėl jei dauguma jausis neigiamai, tai persiduos ir likusiai daliai. Iš prigimties dauguma mūsų – intravertai, kurie bijo išsakyti savo mintis, emocijas, yra linkę gilintis į savo vidinį pasaulį.
Mokslininkai W. Kosta ir J. Mac-Cris nustatė, jog tokio tipo žmonės patiria daug mažiau teigiamų emocijų nei ekstravertai – žmonės, kurie išreiškia savo emocijas, išsako mintis, bei sugeba greitai užmegzti ryšius. Lietuviai yra linkę klausytis aplinkinių nuomonės, kritika mus žeidžia, o išgirdę komplimentą iš ne tokio artimo žmogaus, dar suabejojame, ar tai ne ironija.
Vienaip ar kitaip – esame itin pažeidžiami. Iš to atsiranda baimė elgtis, atrodyti, netgi jaustis kitaip. Ar kada nors teko pamatyti kreivai į tave žiūrinčius žmones, kai garsiai nusijuokei ar pačiam kreivai pažiūrėti į kitą?
„Juk tai vieša vieta, reikia elgtis santūriai ir neišsiskirti.”- dažnai pamano kiekvienas. Tad gal pradėkim laužyti šį stereotipą? Dar niekada nemačiau nieko gražesnio nei laimingas žmogus, o juk vis dar gyvename demokratiškoje valstybėje, kurioje nėra zonų su leidimais sakyti pokštus, verkti ar garsiai juoktis. Tiesa?
Čia galime daryti išvadą, jog bijome reikšti emocijas ir būti neteisingai suprasti. Bet juk vis dar turime teisę į laimę? Kita priežastis, kodėl dažnai jaučiamės nelaimingi, ta, jog laukiame, kol ji pas mus ateis pati. Tai tas pats, kaip sėsti į automobilį ir laukti, kol jis pats pradės važiuoti.
Vietoje to, kad nusišypsotume, padėtume, pakeltume nuotaiką kitam, laukiame, kol mus pastebės pirmus. Teko sau pasakyti: „Man liūdna, kodėl niekas manim nepasidomi?” Gal būtent taip pat galvoja ir aplinkiniai? Kažkam būtina sulaužyti šią uždarą grandinę, o jei pradėsi nuo savęs, gerumas būtinai grįš gal ne tą pačią, bet kitą dieną ir net su kaupu.
Psichologai pastebi, jog nemaža dalis žmonių kasdien skaito horoskopus, jais tiki ir tam tikra prasme tampa priklausomi – pasitiki ne savimi, o kažkieno išpranašautais žodžiais. Verta prisiminti, jog tie, kurie kasdien rašo horoskopus, taip pat nori gauti pinigų.
Mano manymu, tai yra tik lengvas uždarbis iš patiklių skaitytojų, nieko daugiau. Gali paprieštarauti ir pasakyti, jog viskas pildosi? O gal tik esame įsitikinę tuo ir nusiteikiame, užsiprogramuojame?
Pabandykime susikurti tokią dieną, kokios norime. Ryte nusišypsoti sau prieš veidrodį, o vietoje horoskopų tikrinimo, palinkėti geros dienos kaimynui ar pasakyti, jog draugas gerai atrodo. Ir tai nėra taip sudėtinga, kaip manome. Svarbu žinoti, jog kažkam rūpi ir esi svarbus. Kai slegia neigiamos emocijos dažnai užsidarome, nenorime bendrauti, tačiau bent kartą pasielkite priešingai. 2 psl. >
suruge 2010-02-03 15:48
nes nemokam dziaugtis o jei salia kam tai linksma palinkekim ilgai nesidziaugti va tokie mes padarai
bet 2010-02-03 15:43
manau gilintis i save reikia bet va kai tikrai sunku ir liudna o tave prablasko tuomet tikrai...
to as 2010-02-03 15:34
dirstelk laukan ,ant medzio sakos zylutes susale alkanos bet jos cirskauja linksmai ,pakelk galva...
uzkreciama 2010-02-03 15:30
vvalio.vo .