Naujienos
Kuo labiau tolsta Sausio 13-osios įvykiai, tuo daugiau atsiranda mitų. Patį naujausią viešojoje erdvėje įgarsino Nijolė Oželytė, apkaltinusi Kazimierą Prunskienę organizavus valstybinį perversmą 1991 m. sausį. Jos įsitikinimu, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės vadovę K. Prunskienę demaskuoja važiavimas į Maskvą kruvinų įvykių išvakarėse be Aukščiausiosios Tarybos leidimo, „jedinstvininkus“ išprovokavęs netikėtas kainų pakėlimas bei siekis susigrąžinti premjero postą pagąsdinant Albertą Šimėną.
Taigi, be „burokevičininkų“, KGB, sovietų kariškių, tuometinio sovietų imperijos lyderio Michailo Gorbačiovo, „reakcinių jėgų Maskvoje, siekusių išsaugoti TSRS“, įvardintas dar vienas tariamas perversmo dalyvis – ne kas kitas, o K. Prunskienė, kurios Vyriausybei teko nelengvas uždavinys praktiškai įgyvendinti Lietuvos Nepriklausomybę ekonominės ir informacinės blokados metais. Regis, didesnio absurdo nesugalvosi, bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.
N. Oželytė sudėliojo „faktus“ taip, kad jie atrodytų logiškai ir visai nesvarbu, kad kainų pakėlimas buvo būtinas ir neišvengiamas veiksmas, kad K. Prunskienės išvyka į Maskvą buvo suderinta aukščiausiu lygiu, o vienadienio premjero A. Šimėno ir nereikėjo niekam gąsdinti – jis pats spruko kuo toliau ir pasislėpė taip giliai, kad gan ilgai niekas jo negalėjo rasti. Iš esmės, baisaus kaltinimo K. Prunskienei logika remiasi vėlesniais įtarinėjimais dėl tariamo ekspremjerės prorusiškumo ir susišaukia su „Šatrijos“ byla, kurios vartaliojimo dažnumas stebėtinai proporcingas K. Prunskienės veiklos aktyvumui: kuo aktyviau ekspremjerė imasi politinės veiklos, tuo garsiau nuskamba byla. Ši logika turi tik vieną logiškumą – ilgą K. Prunskienės kompromitavimo grandinę.
Nėra sunku atsakyti į klausimą, kam naudingas ekspremjerės kompromitavimas. Artėja Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo ir pirmosios Vyriausybės suformavimo dvidešimtmetis. Tada atgimstančioje valstybėje atsirado du aukščiausi pareigūnai – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis ir ministrė pirmininkė K. Prunskienė – jiems ir tenka visi istoriniai laurai kovoje dėl laisvės. Pirmajam būti „vienu iš dviejų“ nepakako, panorėjo tapti „dviem viename“, nes be vadovavimo parlamentui, kaip jis įsitikinęs, vadovavo ir valstybei, t. y. ėjo tada dar neegzistavusias prezidento pareigas.
N. Oželytė yra viešai sakiusi, kad V. Landsbergį laiko didžiausiu dabartinės Lietuvos politiku.
K. Prunskienės veikla 1990 metais buvo neabejojamai ryškesnė, ką liudija ne tik minimalizuotas ekonominės blokados poveikis ūkiui ir socialinei padėčiai, bet ir skambūs tarptautiniai vojažai po pasaulio sostines. Tuometinės premjerės autoritetas tautoje buvo aukštesnis, ji turėjo didesnį populiarumą nei paprastam žmogui ne visada suprantamas V. Landsbergis. Jei prezidento rinkimai būtų vykę tuo metu, juose būtų nugalėjusi K. Prunskienė. Nemokėjimas ar nenoras tūptelti prieš „pirmąjį“ ir tapo svarbiausia pirmosios premjerės kompromitavimo pradžios priežastimi. 2 psl. >
hj 2011-09-07 01:39
kazi kiek tau sumokejo satrija, Aruneli?
Vladas 2011-02-23 14:55
Sio straipsnio autorius, tai tas zmogus kuriam atsibodo kalusytis Landsbergio isgalvotu...
Vladas 2011-02-23 14:52
Landsbergio akys rodo, kad velnias jame tupi. Patikekit, kai paziuri i ji is puses zingsnio, taip...
Vova 2010-02-07 17:45
Tiesa yra ta, kad ponios Prunskienės kompromituoti visai nereikia, ji pati tai daro kuo...