Naujienos
Reuters/Scanpix nuotr.
Prieš 20 metų, 1990-ųjų sausio 20 dieną, sovietų kariai šturmavo Baku miestą vykdydami Kremliaus nurodymą pamėginti žūtbūt išsaugoti komunistų valdymą ir susidoroti su Azerbaidžano nepriklausomybės judėjimu. „Laisvosios Europos radijo“ Azerbaidžano tarnybos vadovas Kenanas Alijevas prisimena šiuos kraupius įvykius.
Kelias dienas mieste siautėjo 26 tūkst. sovietų karių, kurie bandė susidoroti su protestuotojais, be jokio perspėjimo šaudė į minias žmonių. Tuomet žuvo daugiau kaip 200 žmonių. Mažiausiai 700 buvo sužeisti. Maskva įvedė Azerbaidžane nepaprastąjį valdymą, kuris tęsėsi ilgiau nei metus. Buvo suimti, įkalinti ir kankinami tūkstančiai Liaudies fronto narių.
Aš puikiai prisimenu tą šaltą ir vėjuotą sausio naktį. Aš su keliais draugais budėjau prie vieno pagrindinių kelių, einančių iš oro uosto į miestą. Negalėjau susisiekti su savo tėvais, kurie nuvyko į miestą tikėdamiesi rasti mane. Vėliau aš pirmą kartą regėjau ašaras savo tėvo veide. Jis ir mano mama manęs ieškojo ir morguose, kur regėjo dešimtis lavonų, gulinčių krauju patvinusiuose koridoriuose. Jie matė moterų ir vaikų kūnus, azerų, totorių, armėnų, žydų, lezginų, rusų lavonus. Visi jie buvo eiliniai Baku piliečiai.
Aš prisimenu, kaip tą rytą, tekant saulei, vaikščiojau po gatves ir mačiau tankus, šarvuotus transporterius, kuriuose buvo jauni kariai su paruoštais ginklais. Šalis buvo netikėjimo būsenoje: po 1989 metų balandžio 9 dienos kruvinų įvykių Tbilisyje niekas netikėjo, kad Maskva vėl gali panaudoti kariuomenę prieš civilius gyventojus. Mes visi buvome apimti „Tbilisio sindromo“ - naivaus įsitikinimo, kad tokia tragedija negali pasikartoti.
Vėliau aš prisimenu masines šimtų aukų laidotuves Baku Kankinių alėjoje. Laidotuvėse dalyvavo milijonai žmonių. Uostas buvo perpildytas mažų privačių laivelių, trimituojančių savo signalais. Azerbaidžanas buvo susivienijęs kaip niekada anksčiau. Sovietų Sąjungos era buvo baigta.
Tradicinis 40 dienų gedulo periodas buvo pažymėtas nacionaliniu streiku siekiant pagerbti tuos, kurie sukilo ir paaukojo savo gyvybes vardan laisvės. Gamyklos sustojo, o žmonės liko namuose ir nėjo į darbą.
Sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas išpuolį paaiškino teigdamas, kad „mes atėjome tam, kad sunaikintume Liaudies fronto struktūra ir neleistume jam laimėti 1990 metų kovo 19 dieną turėjusių vykti rinkimų“.
Kiti sovietų pareigūnai nebuvo tokie stačiokiški ir bandė suregzti pateisinimus. Sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas gynė invaziją motyvuodamas neva neatidėliotinu islamiškojo fundamentalizmo pavojumi Azerbaidžane.
Kiti pareigūnai kaip okupacijos pretekstą naudojo konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos dėl ginčytino Kalnų Karabacho regiono. Iš tiesų savaitę prieš tai, sausio 13 dieną, Baku kilo smurtas, nukreiptas prieš etninius armėnus. Buvo nužudyti maždaug 50 žmonių. 30 tūkst. Vidaus reikalų ministerijos karių, diskokuotų Baku, nedarė nieko, kad užkirstų kelią smurtui. 2 psl. >
seksiukas 2010-01-21 11:16
Re5pecta5 balsui ziaurei idomu paskaityneti. gal daugiau straipsniu apie kara galetumete...
alg 2010-01-20 23:06
seip ten riauses apie savaite vyko, sovietu sajungos vadovybe bijjo atsokmybe pajimt ivedus...
vilnietis 2010-01-20 19:18
Nelaimė suvienija tautą.Nei kiek neabejoju,kad ruskiai,užpuolę Azerbaidžaną,sulauktų...
snipst 2010-01-20 17:36
ka cia gali komentuoti vienaausiam