Už Sausio agresiją – pienas, už Medininkų žudynes – kiaulės? 18

Sausio įvykiai, Medininkų tragedija, Sausio 13-oji

18	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Jeigu Dalia Grybauskaitė būtų į Lietuvą pasikvietusi ne tik Dmitrijų Medvedevą, bet ir Vladimirą Putiną, tai ir lietuviškoms kiaulėms Rusijos rinka atsivertų?

 

Po Antrojo pasaulinio karo į Sovietų Sąjungos šiaurę ištremti lietuvių ūkininkai grįžę namo pasakodavo, kad Sibire ar Urale tingūs rusų kolūkiečiai šaipydavosi, kai mūsiškiai tremtiniai galvijų mėšlu tręšdavo bulves ar daržoves: esą tik „klumpakojai  labusai“ gali valgyti dvokiančiose išmatose augintą maistą! Tačiau tokia mąstysena dabar apsikrėtę ir dauguma Lietuvos žemės ūkio bei veterinarijos valdininkų. Užteko rusams išgalvota „antibiotikų likučių piene” dingstimi uždrausti lietuviškų sūrių, pieno miltelių, sviesto, grietinės importą, ir Lietuvos valdžia ėmė nuolankiai pritarti Rusijos funkcionierių demagogijai apie lietuviško tetraciklino mikrodalelių mirtiną pavojų rusams, valgantiems net ir Vilkyškių pieninės pagamintą „Rusišką” sūrį. „Praregėję” mūsų valdininkėliai ėmė gėdinti, barti ir bausti savo ūkininkus, kad esą per visą Nepriklausomybės laikotarpį jie neišmoko „švariai” melžti karvių ir „higieniškai” pardavinėti pieną. Tačiau praėjusią savaitę patys rusai atskleidė kortas – šylant Lietuvos ir Rusijos santykiams Maskva nusprendė „nebekreipti dėmesio į tam tikrą kiekį antibiotikų pėdsakų importuojamuose lietuviškuose pieno produktuose“.

Kompensacija už atsisakytą „ritualinę politiką”

Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos priežiūros tarnyba šią žinią paskelbė sausio 13-ąją, kai Lietuva minėjo Laisvės gynėjų dieną ir iškilmingai pagerbė prieš 19 metų rusų (sovietų) kariuomenės nužudytus Lietuvos piliečius. Gal lietuviško pieno eksportuotojams plačiau atkeltus vartus į Rusijos rinką reikėtų laikyti „kompensacija” už sovietų agresijos nuostolius? Sausio 19 d. Lietuvos Seimas kaip tik dar kartą paragino Lietuvos Respublikos Vyriausybę kreiptis į Rusijos Federacijos ministrų tarybą, kad rusai iki 2011 m. sausio, sovietų agresijos 20-ųjų metinių, atlygintų žuvusiųjų ir sužeistųjų šeimoms 1991 m. sausio 11-13 dienomis Vilniuje patirtą žalą. Tą pačią sausio 13 d. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pakvietė Rusijos vadovą Dmitrijų Medvedevą kovo 11 d., kai mūsų tauta švęs atkurtos Lietuvos valstybės dvidešimtmetį,  atvykti į Vilnių ir drauge išgerti „Tarybinio” šampano taurę. Kaip teigė politologai ir prezidentės patarėjai, D.Grybauskaitė pademonstravo, kad nebesilaiko kai kuriems jos pirmtakams būdingos „ritualinės” Rytų politikos, bet vadovaujasi mėgstamiausio savo politiko, buvusio britų premjero Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) posakiu: „Nėra nei amžinų priešų, nei draugų iki karsto lentos – amžini tik interesai”.     

Maistą perka iš priešų

Kai 2007 m. estai iš Talino centro į kapines perkėlė sovietų „Bronzinio kareivio” skulptūrą, Maskva paskelbė estiškų prekių (taip pat ir maisto produktų) boikotą. Tačiau praėjusią savaitę Berlyne vykstant tarptautinei žemės ūkio parodai prie Estijos žemės ūkio ministro HeliroValdoro Sejederio (Helir-Valdor Seeder) prisigretinę Rusijos žemės ūkio ministrė Jelena Skrynik bei vicepremjeras Viktoras Zubkovas pranešė, kad „boikotas atšauktas”, Rusijai vėl reikia estiškų delikatesų. Rusijos funkcionieriai pasiūlė Estijos ministrui sukurti „komisiją, sudarytą iš abiejų šalių atstovų, kuri rūpintųsi įvairiais Rusijos ir Estijos prekybos bei žemės ūkio klausimais”. Paprasčiau kalbant, Rusija prisipažįsta, kad jos išdidūs planai prasimaitinti tik savo batonais, mėsa, bulvėmis ir kefyru buvo muilo burbulas – net šaltojo karo laikais Maskva pirko grūdus iš „prakeiktų imperialistų ir jų marionečių” – amerikiečių ir kanadiečių, o dabar nebegali išsiversti be „šlovingos SSRS istorijos piktavalių perrašinėtojų” lietuvių varškės. 2 psl. >