Naujienos
Sausio vidury Didžiojoje Britanijoje svarbiausias dalykas yra sniegas. Vėl uždaryti aerouostai, sutrikęs traukinių ir autobusų eismas, tenka vėluoti į darbą. Nepaisant visų britiškų įstatymų ir garantijų samdomiems darbininkams, niekada negali būti tikras, kad darbdavys sumokės visus pinigus už sugaišintą laiką. Emigrantas – nelabai svarbus asmuo. Tas faktas, kad esame de facto ir de jure Europos Sąjungos piliečiai, lietuvių dar nepadaro lygiaverčių britams. Vertinant iš bendražmogiškų pozicijų – ko čia stebėtis? Bet kai tas „beveik europietis“ esi tu pats, filosofiškas požiūris gerokai aptirpsta.
Apie ką būtų lietuvių emigranto knyga, jei Aleksandro Diuma pavyzdžiu pavadintų ją „Po dvidešimties metų“? Po tiek laiko herojiški prisiminimai blanksta. Sunkus juodadarbio gyvenimas, Londono dangoraižio Cannary Wharf statybos, šimtai suremontuotų butų, alus ir lietuviška televizija savaitgaliais. Paskui vėl statybos, cementas, dulkės, alus... Mano kaimynas, gyvenantis Londone nuo tada, kai dar tekdavo darbintis nelegaliai, 1990 m. važiavo iš Šiaulių į Vilnių budėti prie tuometinės Aukščiausios Tarybos. Jis apie tai nesigiria, tik jo žmona prasitaria ir priduria: „Aš verkiau, bijojau, kad liksiu viena su dviem mažais vaikais“. Klausiu, ar nebandė sulaikyti. Ji purto galvą, nebandė: „Kaip būčiau galėjusi, juk turėjo važiuoti!“ Daugiau argumentų nereikia.
Tada išties taip ir buvo – žmonės važiavo iš viso krašto ir saugojo: kas Aukščiausiąją Tarybą, kas Televizijos bokštą, kas Spaudos rūmus. Saugojo Lietuvą. Ir jokios papildomų aiškinimų išties nereikėjo. Didingi mažieji žmonės.
Lyg ir lietuviška daina: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės“. Kažin, oi kažin, norisi pridurti praėjus dvidešimčiai metų nuo 1990 m. sausio 13-osios.
Kas džiaugiasi ir kas liūdi? Ir kurių daugiau?
Vilniuje – Seime, Prezidentūroje – ėjo ir praėjo oficialūs sukakties minėjimai. Senukas Alfonsas Svarinskas palyginti santūriai pasipiktino, kad Šarūno Saukos nutapytas ir Jos Ekscelencijos Prezidentės rezidencijoje įkurdintas Rūpintojėlis – irgi vyras. Daugiau lyg ir nieko ypatingo. Gal ko svarbaus nepastebėjome? Gal... O gal tai mums nelabai svarbu?
Dabar daugelis mūsų atsidūrė čia, Anglijoje. Ketvirtis milijono lietuvių. Du procentai Londono, to didžiausio Europos miesto, gyventojų. Čia gimsta jų vaikai ir anūkai, kuriems Lietuvos valdžia gaili pilietybės. Kas atsakys metropolitui Sigitui Tamkevičiui, klausiančiam, „kur tas magnetas, kuris pritrauktų emigrantus atgal į Lietuvą?“ Neabejoju, dar kita tiek tautiečių „nusėdo“ Čikagoje, ir tai jau šeštadalis tautos. Darykime prielaidą, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo koks pusė milijono išsibarstė po pasaulį – taigi, trečdalis tautos išėjo „su terbom“. Ir tik labai nedidelė dalis iš jų dirba darbą, artimą jų turimai kvalifikacijai, visi kiti – juodadarbiai. Kostiumuoti ponai istorinėje Tėvynėje steigia institutus ir departamentus, kurie „sprendžia“ emigracijos problemas. Emigrantai net jų pavardžių nežino. Jie savo problemas sprendžiasi patys. Ir, tiesą sakant, išsisprendžia. Nes ten, kur yra bent truputėlis laisvės, kur atsiranda erdvės darbščiam ir kūrybingam žmogui – lietuvis nepražus! Ką besakytų tautiniai krankliai, kaip besistengtų suniekinti mus visus, kad esame „maža tauta“ ir todėl nelabai ką tereiškianti istorijos tėkmei, lietuviai vis kažkaip ima ir išlieka, tiesa, toliau nuo Tėvynės daugeliui sekasi geriau. 2 psl. >
aš 2010-01-27 15:00
na ir sėdėk toj Anglijoj, koks čia rūpinimasis Lietuva, visos žiurkės jau išbėgiojo
Kaunietis 2010-01-27 14:03
na čia Navickis pademonstravo savo begalinį tūpumą ir cinizmą, norėjo pasireklamuoti kitų...
jonas 2010-01-27 12:36
Grybas tas navickas
raimis 2010-01-27 11:54
O as maniau , kad sausio 13-osios tragedija ivyko 1991, o ne 1990 metais