Gretos romanas 2: Meilės fobija (4-5) 9

Gretos romanas 2, jaunimas, Mei, Meilės fobija

9	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Purestock nuotr.

 

Nauja pradžia

Nužvelgiau ant lovos padėtus drabužius. Su jais buvau tą vakarą, tik dabar jie buvo švarūs ir tvarkingi. Visi buvo išėję, palikę mane, kad galėčiau persirengti. Negaišdama laiko, įlindau į juodus džinsus ir ploną glaustinukę, paltą persimečiau per ranką ir išlindau iš palatos, norėdama kuo greičiau iš čia išeiti.

Koridoriuje susidūriau su daktaru.

— Panele Mei, — kreipėsi džiaugsmingai. — Štai turiu kelis dokumentus, kuriuos turite pasirašyti…

Greitai nugvelbusi parkerį iš jo rankų, suraičiau parašą ir jau sukausi eiti.

— Jūsų draugas sakė tuoj grįšiąs, nenuklyskit per toli.

Atsisukau.

— Draugas?

— Taip, jaunuolis, kuris buvo atėjęs, — priminė.

— Ooo… Tiesą pasakius aš jo nepažįstu, — pasakiau. — Beje, o daugiau nebuvo jokių mano daiktų? — prisiminiau savo krepšį. Tikėjausi, kad galbūt ir jis bus čia atkeliavęs.

— Ne, čia viskas, kiek žinau…

— Na, tuomet dėkui už viską, — atsisveikinau ir greitu žingsniu nuėjau koridoriumi.

Prie liftų buvo didelė eilė, tad nusprendžiau leistis laiptais. Prašokdama po keletą pakopų, su kažkuo susidūriau ir kilstelėjusi galvą, atpažinau palatoje matytą vaikiną.

— Tu, — pasakė.

— Aš.

— Tave jau išrašė?

— Taip, — linktelėjau. Šiek tiek sutrikau, nes jis stovėjo prilaikydamas mane per liemenį, kai dėl nerangumo ant jo užlėkiau. Pasistengiau atsitraukti.

Praslydusi pro šoną, vėl ėmiau leistis žemyn.

— Ei, — šūktelėjo jaunuolis. — Gal man vis dėl to derėjo pasakyt daktarui, jog tu bandei nušokti nuo tilto, gal tuomet nesmarkautum čia taip.

Kreivai dėbtelėjau į jį per petį.

— Mane jau paleido, tad nešvaistyk laiko. Beje, gal tu turi mano juodą krepšį?

— Kokį krepšį?

— Ten ant tilto turėjau krepšį…

— Patikėk, tą akimirką tikrai negalvojau apie jokius tavo krepšius, — prunkštelėjo.

— Mhm….
Pagaliau pasiekusi paradines duris, išėjau į lauką. Apsižvalgiau, svarstydama, į kurią pusę patraukti. Tiesa sakant, neturėjau jokio plano, daiktų neturėjau, namų tuo labiau, o apie pinigus net nekalbu.

— Gal parvežti namo? — pasiteiravo vaikinas atsekęs mane iš paskos. — Tavo tėvai turbūt jau pradėjo tavęs ieškoti.

— Aš neturiu tėvų.

Trumpa pauzė.

— O, atleisk.

Stovėjau svarstydama ką daryti.

— Tai… pavežti? — nedrąsus klausimas.

O kodėl gi ne? Jis galėjo padėti man iš čia ištrūkti. Metas nusipirkti naują sąsiuvinį ir pradėti rašyti naują savo gyvenimo istoriją. Nutaisiau mielą veidą.

— Taip, jei nesunku.

Nepažįstamasis

Jaučiausi nejaukiai, sėdėdama naujausio modelio BMW. Čia viskas dvelkė prabanga ir naujumu. Įsitaisiusi patogiau, atsidusau ir pasistengiau per daug nekreipti į tai dėmesio. Žinoma, vaikinas pasiteiravo adreso, pasakiau pirmą į galvą šovusią gatvę, tai buvo kažkur netoli centro. 2 psl. >