Šie mano pasvarstymai – iš psichologijos srities. Pati bendriausia rašinio tema: viešųjų asmenų viešas (nusi)šnekėjimas. Bet kalbėsiu tik apie vieną pareigūnę.
Pradžiai pateiksiu prezidentės Dalios Grybauskaitės citatą. Ji šneka apie sveikatos apsaugos ministrą Algį Čapliką.
„Mano žiniomis, kol kas tiesioginių įrodymų, kad ministras yra įtrauktas dabar į tyrimo procesą, nėra. Didele dalimi tai dalis ministerijos vadovybės ir Ligonių kasų žmonės, kai bus daugiau detalių, tuomet ir sprendimą reikės daryti, bet ne tik man, be jokios abejonės, bet ir valdančiosios daugumos vadovui ir pačiam ministrui“, - žurnalistams sakė D. Grybauskaitė.
Iš mano susirašinėjimo su kolega.
Jis: Arūnai, ar čia Grybauskaitė nenutekino operatyvinės informacijos???
Aš: Nutekino.
Jis: Tik ne operatyvinę... Čia gal kiek perdėta. Ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus.
Aš: Tu juristas, tu žinai.
Žiniasklaida jau iškėlė klausimą dėl prezidentės atsakomybės už galimą slaptos informacijos paviešinimą ir ministrų perspėjimą apie gresiančius nemalonumus. Tomas Čyvas gretina paralelinius Dalios Grybauskaitės ir Rolando Pakso pasaulius (bendras vardiklis – televizijos kameros ir STT nuopelnų priskyrimas tarsi sau). Minėtas kolega, išeidamas namo, man šnypštelėjo, kad jau esama prezidentūros pareiškimo, jog visi nutekinimai suderinti su STT ir prezidentės tikslas, girdi, buvęs įspėti vyriausybės narius – ji netoleruosianti korupcijos (ar kažkaip panašiai).
Man šis epizodas su A. Čpaliku įdomus savotišku aspektu. Nulindęs į tolimą kampą, užsikimšęs ausis, kad netrikdytų pašaliniai nusibostantys klausimai (pvz., koks turėtų būti naujas užsienio reikalų ministras – aišku, kad gebantis suregzti kelis sakinius anglų kalba, ne alkoholikas ir prisilaikantis Konstitucijos), dėlioju įvykius tarsi kokius drugelius. Ieškau panašumų.
Išties, kas bendra tarp Algirdo Šemetos delegavimo į Briuselį ir Šarūno Saukos paveikslo iškabinimo prezidentūroje? Juk ne vien tai, kad to paveikslo centrinė figūra, Rūpintojėlis, galbūt, kada nors bus pavadintas „Šemeta Europos parlamente“ (paveikslo reprodukcijos ieškokite pagal nuorodą šio teksto baigiamojoje dalyje).
Išdėliosiu kelis „drugelius“ – tą seką, kurią tyrinėju:
- eurokomisaro delegavimo aplinkybės;
- D. Grybauskaitės pastabos Lietuvos vežėjams, išsakytos po jos skambučio Rusijos prezidentui D. Medvedevui;
- D. Grybauskaitės pastabos, išsakytos Lietuvos prokurorams po jos susitikimo su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka;
- D. Grybaskaitės laikysena tariamo CŽV kalėjimo Lietuvoje klausimu;
- D. Grybauskaitės komentaras dėl Šarūno Saukos paveikslo eksponavimo prezidentūroje.
Bandysiu atrasti ne 20 panašumų, kaip kad kartais siūloma psichologinėse užduotyse, bet vieną „spyglį“, ant kurio visus tuos „drugelius“ galima suverti.
Na taip – yra spyglių, kurie ežį daro panašų į kaktusą, bet kokia iš to pažintinė nauda? Pažiūrėsime.
Pradėsiu nuo eurokomisaro delegavimo reikalų. Praėjusių metų gegužę blogas Brazauskas paskelbė įrašą „Grybauskaitės ir Barroso šokis su kardais“.
Ten yra toksai pramanytas pokalbis.
Barroso: Kodėl tu mane pakišai?
Grybauskaitė: Nepakišau. Apie daug ką tyliu. Apie tave taip pat.
Barroso: Tu pasakei, jog Barroso yra tau minėjęs, kad galėtų palikti Lietuvai už ES biudžetą atsakingo komisaro portfelį iki metų pabaigos, jeigu, žinoma, jūs, lietuviai, rastumėte tokį žmogų, kuris galėtų tą portfelį paimti. Ir dar pasakei, kad Ušackas paimti portfelio negali, nes yra ne toks kaip tu – jam trūksta politinio svorio.
Grybauskaitė: Aš esu labai tiesmuka ir dažnai prabylu anksčiau nei pagalvoju.
Aš iki šiol nežinau, ar panašus pokalbis galėjo įvykti, kadangi neišmanau nerašytų politinių taisyklių. Priežastis, dėl kurios tokį dialogą sugalvojau, buvo didelis klausimas, iškilęs dėl čia persakytų D. Grybauskaitės komentarų. Ar išrinktosios Lietuvos prezidentės viešos kalbos neįstūmė Europos Komisijos pirmininko į nepatogią padėtį? Juk jam nederėtų niekam nieko neviešai žadėti. Bet gal neįstūmė?
Šiame epizode ieškau man taip reikalingo „spyglio“. Čia yra keli veikėjai: „didelis viršininkas“ (Barroso), „viršininkė“ (Grybauskaitė), „pavaldiniai“ (Ušackas bei dar neįvardytas pretendentas) ir viešuma. „Viršininkė“ gali pakenkti „dideliam viršininkui“, kadangi išdavė viešumai konfidencialią informaciją apie „pavaldinius“. Bet kodėl ji taip pasielgė?
Štai ir „spyglys“: nurodydama, ką jai žadėjo „didelis viršininkas“, ji įtvirtina savo statusą („aš esu tokia, kad „dideli viršininkai“ su manimi skaitosi“) ir, pasinaudodama „dideliu viršininku“ kaip įrankiu, ji pademonstravo savo galią aukštinti bei žeminti „pavaldinių“ rangą. Mįslė šiuo atveju yra dialogas su viešuma. Jei tu gali vienus iškelti, kitus nustumti, tai tyliai naudokis galiomis ir nesigarsink, kadangi parodomasis galių naudojimas ne visuomet naudingas – tokia tūkstantmetė valdovų išmintis.
Ant to paties „spyglio“ galima užmauti ir praėjusį rugpjūtį vykusį telefoninį pokalbį tarp D. Grybauskaitės ir D. Medvedevo. Prezidentei rūpėjo Lietuvos vežėjai.
„Mano turima informacija sako, kad pažeidimų buvo ir Lietuvos pusėje, taigi norėdami kažką kaltinti, pirmiausia neturime suteikti jokių galimybių ar priežasčių su mumis taip elgtis“.
Viena vertus, valdžios išmintis pataria viešai nepripažinti savo klaidų, jeigu iš to nebus naudos. Vienintelė galima nauda – apsidraudimas tam atvejui, jeigu iš Rusijos pusės nebūtų jokių nuolaidų. Vis dėl to, ar ne geriau būtų buvę apie savo pražangas patylėti? Nebent D. Medvedevas pasakė: „Viešai pasimuškite į krūtinę, tada mes padarysime nuolaidų“. Žinodamas Rusijos diplomatijos tradiciją, niekada nebūčiau užkibęs ant tokio kabliuko.
Praėjus maždaug mėnesiui nuo skambučio D. Medvedevui į Vilnių atvyko A. Lukašenka. Ant „spyglio“ mauname prezidentės pastabas Lietuvos prokurorams.
"Prezidentai konstatavo, kad kol kas dar trūksta abiejų šalių prokuratūrų bendradarbiavimo. Panašu, Baltarusijos pusei trūksta informacijos. Iš Lietuvos prokuratūros pusės reikėtų aktyvesnių pastangų pateikiant informacijos."
Kontaktų su Rytų valstybių vadovais atvejais matome panašų vaizdą: „didieji viršininkai“ (D. Medvedevas, A. Lukašenka) pateikia informaciją „viršininkei“ (D. Grybauskaitei) apie jos „pavaldinius“ (vežėjus, prokurorus). „Viršininkė“ dėl neaiškių priežasčių išsiplepa apie tai viešumai, bet tenai kyla šurmulys – kodėl apskritai apie tai reikėjo garsiai šnekėti?
Praėjus kuriam laikui, nutilus bangoms, A. Lukašenkos vizito aplinkybės ir pasekmės, manyčiau, bus vertinamos kaip vienas iš keisčiausių Lietuvos užsienio politikos dalykų. Dar niekada Lietuvos valstybės demokratiškai išrinktas vadovas taip nuosekliai ir, sakytume, aršiai, negynė autoritariško Baltarusijos valstybės prezidento, kada šis atsisakė bendradarbiauti Lietuvai vertybiškai svarbiu klausimu – dėl Sausio 13-osios bylos tyrimo. Kalti savi prokurorai, savas užsienio reikalų ministras, išsiuntęs Baltarusijai notą – tiktai ne A. Lukašenka, kadangi išduoti įtariamųjų toje byloje jam, girdi, neleidžia Baltarusijos įstatymai. Tiesa, paskutinėmis žiniomis, A. Lukašenkos kvietimas į Kovo 11-osios iškilmes susietas su Baltarusijos bendradarbiavimu Sausio 13-osios byloje.
CŽV kalėjimo Lietuvoje „bylą“ irgi mauname ant „spyglio“. Ta pati schema: „didelis viršininkas“ (kažkas iš Europos ar, D. Grybauskaitės žodžiais, iš „Vakarų“) paskleidžia „netiesioginių įtarimų“ (atkreipiu dėmesį – ne „įrodymų“, bet „įtarimų“); tada „viršininkė“ duoda „pavaldiniams“ užduotį įtarimus paversti įrodymais; „pavaldiniai“ atlieka užduotį, kaip moka, tačiau, atrodo, užsakovei to neužtenka, ji – irgi kaip moka – nukapoja kažkiek „pavaldinių“ galvų.
Seimo komiteto išvados dėl CŽV kalėjimo išties vertos pagyrimo. Jos yra jokios. Užsienio reikalų eksministras V. Ušackas buvo neteisus, sakydamas, kad kalėjimo nebuvo. Seimo formuluotė yra gudresnė: nėra/yra įrodymų, kad jis buvo. Todėl ir prezidentė tegali sau leisti vienintelį komentarą: gal buvo, gal nebuvo. Bet ji, atrodo, norėtų kažko kito.
Iš to, ką čia prirašiau, galima padaryti tokį apibendrinimą. „Viršininkės“ įprotis manipuliuoti „pavaldiniais“ pasiremiant į viešumą nutekinta „didelių viršininkų“ informacija yra tarsi koks imtynių būdas: padarei apgaulingą judesį, pakišai koją, susukai ranką. Tačiau kyla klausimas, ar tokio standartinio būdo nuolatinis kartojimas byloja apie didelę imtynininkės meistrystę? Kodėl į tuos veiksmus vis įveliama viešuma? Ar trūkstą pritarimo šūksnių? Kita vertus, ar minios šūkavimai gali nulemti kovos baigtį? Tie signalai viešumai kol kas tik apsunkino kovą, nes dalis publikos nesupranta, kodėl viešai pridaryta tiek neelegantiškų veiksmų: „išskalbti“ verslininkai, prokurorai, ambasadoriai, ministrai?
Epizodas nuo kurio pradėjau – tariamas informacijos nutekinimas apie galimą STT reidą į Sveikatos apsaugos ministeriją, verčia įtarti, kad imtynių meistrė jau nebesivaldo: veikia šabloniškai, negalvodama apie pasekmes.
Prezidentė pasisako už tai, kad būtų mažiau kalbama, daugiau dirbama. Tačiau esama prezidentės kalbėjimo, po kurio ilgai nieko nevyksta. Štai pavyzdys. Pernai rugsėjo vidury savo ausimis girdėjau, kaip man ir dar porai tuzinų žmonių prezidentė pranešė apie vieno anaiptol ne didžiausios svarbos pareigūno galimą atleidimą. Pareigūnas išties buvo pakeistas už trijų su puse mėnesių. Nežinau, ar tas informacijos nutekinimas buvo pirmasis tyčinis ar netyčinis prasiplepėjimas apie išmestiną pareigūną. Man įdomu, kaip tuos tris mėnesius dirbo įstaiga, kurios vadovas jau buvo pastatytas prie durų? Panašiai galima klausti, kaip vyko darbas dviejuose SSRS liaudies komisariatuose, kada 1939 m. vidaus reikalų komisaras Ježovas (vadinamojo NKVD vadovas) iš šio posto buvo išmestas ir paskirtas vandens transporto komisaru. Jį irgi pastatė prie durų – tik į mirtininkų kamerą, kur jis paskui iškeliavo iš vandens transporto komisaro kabineto. Efektyvi vadyba, ar ne?
Dabar kyla diskusijos apie gresiančią diktatūrą ir trumpą atmintį. D.Grybauskaitės nuolatinis apeliavimas į viešumą perša mintį, kad ji jaučiasi taip, tarsi be abstrakčios, anonimiškos viešosios nuomonės neturėtų jokios kitos atramos. Tai yra veikiau silpnumo, o ne stiprybės ženklas. Nors buvo lyderių, kurie be masių palaikymo būtų likę niekais.
Tas užburiantis žydrų akių žvilgsnis...
Leisiu sau truputį pažaisti įmantriais žodžiais. Lietuvoje galime stebėti labai retą politinę konsteliaciją („šviesulių išsidėstymą“) – tarsi kokią Šiaurės pašvaistę. Tai pusiau monarchinis kontrasignacinis režimas. Kontrasignavimas – toks gudrus parašų dėjimo būdas. Prezidento dekretai neturi galios be dar vieno parašo: premjero ar kokio nors ministro. O tas antras parašas gali būti ir nepadėtas – kas galėtų priversti?
Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. Respublikos Prezidento dekretus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 85 straipsnyje nurodytais klausimais taip pat pasirašo:
1) dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo ir atšaukimo – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas;
(ir t.t.)
Trumpiau kalbant, visi tie prezidentės „pasitikėjimai“ ir „nepasitikėjimai“, kažkiek primenantys absoliutinę monarchiją („Karalienės vardu, atiduokite špagą!“), yra rimtas dalykas tik dėl dabartinės vyriausybės nenoro konfliktuoti su prezidente dėl kažkokių niekų: pvz., Laurinkaus ar Ušacko. Vyksta gana banalus procesas: tariami „valstybininkai“ keičiami konkrečiais „kubiloidais“: kaukšt-plumpt. Ar nebus prezidentė vien įrankis?
Šį rašinį baigsiu svarstymais apie Šarūno Saukos paveikslą, nors tai ir pridės papildomų spaudos ženklų. Apie tą nereikšmingą dalyką esu rašęs (spausk nuorodą, rasi reprodukciją).
Anksčiau vienas monarchas „Džokondą“ buvo pasikabinęs vonioje. Kiti ten kabindavo kitokius paveikslėlius. O šiais laikais politikai gali sau leisti labai daug ir ne prausykloje.
Tegul tas Sauka kabo prezidentūroje, kad tiktai Lietuvos BVP augtų dar aukščiau 1989 m. lygio! Bet man įdomu, su kokiais prezidentės žodžiais Sauka buvo įvesdintas.
„Paveikslas tiek drąsus, kad nutariau panervinti visuomenę. Nutariau truputį visus panervinti, kad neatrodytų, kad čia viskas tik gražu ir solidu. Lietuvos istorija nebuvo lengva, ir tūkstantmetis nebuvo lengvas“, - kalbėjo prezidentė D. Grybauskaitė. Prezidentės teigimu, patarėjai manė, kad ši pakabinti paveikslo Prezidentūroje neišdrįs.
Šiuose žodžiuose matau tą patį „spyglį“. Šarūnas Sauka yra „didelis viršininkas“: jis ir Nacionalinės premijos laureatas, ir šiaip iškilus, matomas, komentuojamas menininkas. „Viršininkė“ perėmė jo žinią, savaip ją interpretavo: čia viskas ne tik gražu ir solidu.
Schema ta pati: kažkas, neturintis politinio svorio, taiko į jam nederamą vietą; kažkas pasienyje padaro pažeidimų; kažkas imituoja darbą, rašydamas raštus Baltarusijos prokuratūrai; kažkas sukėlė „netiesioginių įtarimų“; kažkas tiesiog blogai dirba; kažkas nuogas ir šašuotas sėdi dailios merginos akivaizdoje. Ir visa tai „viršininkė“ praneša ar parodo viešumai. Viešoji erdvė susinervina. Todėl „viršininkė“ post factum prideda, kad nervinta buvo tyčia.
„Nutariau truputį visus panervinti, kad neatrodytų, kad čia viskas tik gražu ir solidu“ – tai raktas, leidžiantis suprasti daugumą ligšiolinių prezidentės žingsnių.
Pasigirs nusivylimo šūksnių: „Tik tiek?“
Bet jūs įrodykite, kad padaryta kas nors daugiau.
***
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 16