Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.
Apie specialiųjų tarnybų veiklą psichotroninio ginklo kūrime daug buvo rašoma M. Gorbačiovo „perestroikos“ laikais. Vėliau po truputį ši tema užgeso. O gal buvo sąmoningai numarinta? Tikėtina pastarąja versija. Tai kaip? Tikrai nesidomima, negaminama, ar tik apie tai nerašoma? Tikėtina, kad nerašo. O nerašo todėl, kad masiniame smegenų plovime labai aktyviai dalyvauja žiniasklaida.
Suprantama kariškiams, specialiosioms tarnyboms būtų idealu, kad toks ginklas būtų kompaktiškas ir patogus naudoti, bei greitai suveiktų. Esu įsitikinęs, kad prie dabartinių mokslo pasiekimų yra daug nuveikta ir šiame konkrečiame segmente. Bet mus domina platesnio masto veikla šioje sferoje ir viso to pasekmės.
Galima atsakingai teigti, kad masinis žmonių protų, jų sąmonės apdorojimas reikiama linkme yra tapęs sudėtine mūsų gyvenimo dalimi. Pirmiausia tai vyksta per nekontroliuojamą reklamą. Gal retai susimąstome, bet radijuje ir televizijoje reklama transliuojama pagarsintai, lyginant su pačia laida, ir tai neišvengiamai mums daro poveikį. Pabėgę iš (nesuprantama kokios, tik ne socialistinės) sovietinės sistemos, beatodairiškai neatsirinkdami kas gera, o kas bloga, priėmėme vakarietišką gyvenimo būdą. Kartu su juo perėmėme ir visus jam priklausančius atributus, taip pat ir reklamą.Tačiau, manau, nepateisinamai per dvidešimt metų neįsivedėme griežtų apribojimų jai. Visų valdžių pozicija visą laiką perdėtai buvo nekritiška vakarietiškų vertybių pernešimui į mūsų gyvenimą. Dažnai tai buvo ir dar dabar daroma su bolševikišku užsispyrimu. Perdėtas viso kas iš vakarų garbinimas primena kartais tuos slogius ir senai pasmerktus sovietinius laikus.Apie tai būtų galima nutylėti, jei tas nebesitęstų ir dabar, kai didžiulė pasaulinė krizė tas „vertybes“ perkratė iš pagrindų. Suprantama, su tokia valdžios pozicija ir nereglamentuota reklama mes labai greitai ir neišvengiamai tapome vartotojiškos visuomenės dalimi. O vartotojiškoje visuomenėje reklama tai yra sąmoningas žmogaus elgesio formavimas kuo didesniam pirkimui, reikia to ar ne, yra to gyvenimo būdo sudedamoji dalis. Vartotojiška visuomenė tai antipodas kūrybinei visuomenei.
Ši visuomenė pagal savo prigimtį yra agresyvi. O agresyvi todėl, kad jos vystymasis pagrįstas rinka. Rinka yra akla. Jos dalyviai bet kokia kaina siekia naudos ir tos naudos siekimas turi savyje užslėptas dvi nesutaikomas jėgas: norint turėti naudos reikia kažką sukurti ir parduoti. Šiuo atveju tai skatina kūrybiškumą ir darbštumą. Tai yra teigiama jėga. Be to, kadangi vis daugiau rinkos dalyvių sukuria vis daugiau daiktų ir nori juos parduoti, atsiranda konkurencija. Pradžioje ir tai atrodo nepavojinga, nes kas geriau, kokybiškiau ar pigiau pagamina - tas laimi.
Bet atsiranda pralaimėję, kurie su tuo nenori susitaikyti ir net tarp laimėjusių auga nenugalimas noras gauti vis daugiau naudos bet kokia kaina. Štai čia ir atsiranda gudravimas. Juk nebūtina stengtis geriau ir pigiau gaminti, žymiai paprasčiau gerai pareklamuoti, o naudos daugiau. Galime daryti pirmąjį apibendrinimą. Kai baigiasi akivaizdi, visuomeniškai matoma tikroji laisva konkurencija, o tai pakeičiama žmonių protų manipuliavimu, taip vadinama reklama, akcijomis, išpardavimais čia jau nebelieka nei sąžiningos konkurencijos, nei laisvos rinkos.
Vartotojiška visuomenė neišvengiamai gimdo apgavystę, nesąžiningą ir neteisingą prekybą, o tai užtikrina gerai ištobulintos žmonių protų ir jų emocijų manipuliavimo technologijos. Šios visomis savo galimybėmis pradeda atsiskleisti tik dabar, kada suklestėjo „mas-media“ industrija. Ypač tai skausmingai pasireiškia besivystančiose šalyse, kokia yra ir mūsų Lietuva. Čia ypač skausmingai pasireiškia akivaizdūs vartotojiškos visuomenės prieštaravimai.
Griuvus Sovietų Sąjungai ir atsivėrus sienoms, šalį užplūdo įvairaus vertingumo prekių gausa, kurios nebuvo sovietinėje sistemoje. Ta prekių ir paslaugų gausa vis auga, o galimybės jas įsigyti mažėja. Nes buvusios sistemos griuvimą lydėjo ir sąmoningas galimybinių pajėgumų, o tuo pačiu ir darbo vietų naikinimas. Didelė dalis, daugiau nei 2/3 šalies gyventojų labai mažai uždirba arba gauna mažas pensijas. Jie tiesiog nepajėgūs pasinaudoti atsivėrusia prekių ir paslaugų gausa. O algos ir pensijos mažos todėl, kad nėra darbo ir tiesiog darbo jėgos atstovas neturi jokių galimybių parsiduoti darbdaviui už padoresnę kainą. Viso to rezultate XXI amžiaus pradžioje Lietuvoje susikūrė labai keista sistema, kurioje ne daugiau 10 proc. gyventojų gyvena labai gerai, vidutiniškai apie15–20 proc., o 2/3 gyventojų – vargšai, balansuojantys ant skurdo ribos.
Tai ideali revoliucinė situacija, kurią paaštrina pasaulinė krizė. Šalies politinė valdžia yra bejėgė, nes priversta tarnauti oligarchams, kadangi nuo jų priklauso jos likimas. Štai čia ir antras labai esminis pastebėjimas, kad valdžia yra tik tam, kad aptarnauti privilegijuotą turtingąjį gyventojų sluoksnį ir būti buferiu tarp vis labiau dėl savo beviltiškumo nirštančios liaudies. Matant tokią didžiulę neteisybę ir nieko valstybei nedarant, kad būtų darbo( apie atlyginimų ir pensijų dydį net gėda užsiminti Vakarų Europos gyventojams), keista - žmonės neprotestuoja. Nėra rimtų masinių mitingų, streikų ir pan., kas labai charakteringa Vakarų Europos valstybėms ir net JAV.
Visi pripažįsta, kad visos partijos vienodai susikompromitavusios, o už jas balsuojama. Koks nors politikas ar politikė nieko nepadarę, bet dažnai matomi TV ir turi aukščiausius reitungus. Net nusikaltėlius, vagis žmonės nori matyti premjerais ir juos renka į Seimą. Tuo pat metu nemaža dalis protingų, dorų žmonių ten nepakliūva. O jie, ilgainiui nusivylę, nusišalina nuo valstybės tvarkymo reikalų, o jų vietą užima vidutinybės. Kas tai per fenomenas? Renka, o po to koneveikia, kas tokius išrinko. Atsakymas manau aiškus. Oligarchai, valdantys žiniasklaidą, ypač radijo ir TV, be skrupulų masiškai įtakoja žmonių protus ir veikia jų emocijas. Kadangi šalies specialiosios tarnybos nusišalinę nuo nelegalių lėšų panaudojimo kontrolės, „juodų“ pinigų rinkimų metu cirkuliuoja labai daug. Ir kas baisiausia - didesnė dalis atkeliauja iš užsienio specialiųjų tarnybų ir iš Rytų, ir iš Vakarų, o ateityje,gal būt, ir iš Pietų. Šios didžiulės lėšos yra absorbuojamos žiniasklaidos magnatų. Jie be jokių skrupulų atidirba - masiškai paveikdami rinkėją. Be to, tai daroma toli gražu ne tik rinkiminių kampanijų metu, o su rimtesniais veikėjais ir keletą metų prieš tai. Išvada liūdna, bet akivaizdi, kai dauguma žmonių ekonominius, politinius ir pilietinius sprendimus priima nesavarankiškai, o veikiami išorinių jėgų. Šioje situacijoje apie žmogiškąsias tradicines vertybes, mūsų gyvenimo kokybės pagerinimą daugumai kalbėti nerealu. Sugedusi pati sistema ir ją būtina rimtai gydyti.
Vienas iš taikių būdų galėtų būti Tautos referendumas, kuris perimtų oligarchų ir „valstybininkų“ klano užgrobtą valdžią. Tačiau jie pasirūpino viskuo: LR Konstitucijoje yra reikalavimas, kad norint sušaukti referendumą, reikia 300 000 piliečių parašų. Ir ne bet kokių, o užpildytų sava ranka (kas pagyvenusiems žmonėms yra sunku), bei paso numerio. Pastebėkit, ne asmens kodas, kurį daugelis atsimena mintinai, bet specialiai paso, kurio niekas nesinešioja. Įvertinant vis gausėjančią emigraciją, reikia surinkti apie 15 proc. rinkėjų balsų. Tai, suprantama, labai daug, turint omenyje, kad oligarchų žiniasklaida bus nukreipta prieš tokią iniciatyvą. Komplikuoja dar tai, kad mūsuose lyg ir atsitiktinai (kuo asmeniškai netikiu) vis atsiranda įdomūs ponai , kurie tik sumaišo žmones galutinai. Jie sumanė organizuoti referendumą, kad žmonės su Prezidente turėtų teisę paleisti Seimą. Nors LR Konstitucijos 4 str. aiškiai pasako, kad valdžia Lietuvoje yra Tauta. Tad jei Tauta yra valdžia ir tik ji deleguoja savo teises jos renkamiems atstovams, tai ji gali Referendumu juos paleisti t. y. atšaukti.Tai irgi tam tikro spekuliavimo žmonių nuomone pavyzdys.Juk galima buvo neskubėti ir daugiau padiskutavus susitarti, kokio Referendumo Lietuvai reikia.
Matomai nėra padėties be išeities. Valdžia ne tik persistengė dvidešimt metų laikydama mažiausias algas ir pensijas visoje ES, bet ir dabar krizės metu jas sumažindama, nejudindama turtuolių bei oligarchų.
Valdžia taip pat padarė didžiausią nusikaltimą prieš lietuvių tautą, uždarydama duodančią naudą Ignalinos AE. Norėdama įsiteikti dujininkams, (kaip figos lapeliu dangstydama savo cinišką akibrokštą biurokratiniais išsisukinėjimais) sudavė lemiamą smūgį ne tik skurdžiausiems gyventojų sluoksniams, bet ir dar sunkiai judančiai gamybai. Auganti bedarbystė, valdžios nemokšiškumas ir aukščiau minėtos priežastys vasario-kovo mėn. Lietuvoje sukels socialinį sprogimą. Tikėtina, kad net visos protų apdorojimo priemonės to nebeįveiks. Tik šio sprogimo pasekmės gali tapti neprognuozuojamos.
Žymiai geriau būtų taikus Tautos referendumas, gydant apipuvusią sistemą. Bet, matomai, proto ir žmonių poelgių manipuliuotojai taip lengvai nepasiduos. Kadangi yra pilna informacinė blokada, kas perskaitėte šias mintis ir nors dalinai su jomis sutinkate, persiųskite pažįstamiems ir draugams. Burkimės, jei nesunku parašykit: algis.matulevicius@gmail.com.
Nors mūsų neabejingų nedaug, bet pasistenkime nešti tiesos žodį ir kitiems.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 30