Prezidentės Dalios Grybauskaitės generaliniam prokurorui suteikta „indulgencija“ šiomis dienomis itin plačiai nušviečiama ir komentuojama žiniasklaidoje. Galima numanyti, kaip ši žinia turėjo sunervinti ir Seimo narius, balsavusius už neseniai paviešintą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadą dėl rezonansinės pedofilijos bylos. Kai kurie politikos apžvalgininkai suskubo vertinti, kad Seimas „ir toliau lieka tik formaliai aukščiausia šalies institucija, į kurią galima valytis batus.“ (T.Čyvas – balsas.lt). Su tokiu vertinimu būtų sunku nesutikti, ypač, jei turėtumėme omeny visą politinių įvykių virtinę šalyje po paskutiniųjų Prezidento rinkimų. Šį vertinimą įvilkus į labiau „sušukuotą“ formuluotę, vertėtų retoriškai paklausti, ar Lietuva vis dar tebėra parlamentinė respublika?
Visuomenės opinijos požiūriu, Prezidentės apsisprendimas „nukirsdinti“ užsienio reikalų ministrą V.Ušacką ir „pasigailėti“ A.Valantino, laikytinas drąsiu žingsniu, tarsi ėjimu va-bank, nė kiek nesibaiminant dėl savo reitingų. Vis dėl to manau, kad klaidinga būtų vertinti bendrame kontekste V.Ušacko ir A.Valantino klausimus vien dėl to, kad Prezidento konstitucinių galių santykis ir turinys santykiuose su užsienio reikalų žinyba yra visiškai kitoks negu santykiuose su teisėtvarkos institucijomis. Tačiau šioje istorijoje mane labiau domina Prezidentės požiūris į sistemines problemas, o ne atskirų personų vertinimas, nors ir negalima atmesti aspekto, kad sistemos funkcionavimas labai priklauso ir nuo joje dirbančių žmonių gebėjimų bei sąžinės. Bet kuriuo atveju netolima ateitis, t.y. pedofilijos bylos eiga jai atsidūrus teisme, patvirtins arba paneigs Prezidentės optimizmą generalinės prokuratūros ir apskritai teisėsaugos atžvilgiu.
„Tokie dalykai, kaip bylų vilkinimas, ikiteisminio tyrimo ir korupcijos problemos, kartais galbūt ir žmogaus teisių pažeidimai turi būti išgyvendinti rengiant plačią, kardinalią, esminę reformą“ – šie žiniasklaidoje cituojami Prezidentės žodžiai, perduoti po susitikimo su generaliniu prokuroru Algimantu Valantinu, teikia vilčių, kad šalies Vadovė mato teisėtvarkos sistemos problemas ir kad pagaliau bus imtasi teisėtvarkos sistemos pertvarkų, tačiau kita vertus lieka visiškai neaišku, ar Prezidentė turi bent preliminarų konkretų planą, kaip bus rengiama ir nuo ko bus pradėta „plati, kardinali, esminė reforma“?
Būtų klaidinga manyti, kad prokuratūros institucija, yra pagrindinė teisėtvarkos sistemos problema. Problema ir blogis yra pati sistema, kuri savo esme ir turiniu yra sovietinė, ir kuri funkcionuoja blogų įstatymų pagrindu. Būtent įstatymas nustato ne tik teisinius, bet ir sisteminius (plačiąja prasme) teisėtvarkos veikimo pagrindus. Jei kalbėtume apie baudžiamosios teisės sritį (o kalbant apie prokuratūros darbą, visų pirma ši teisės šaka dažniausiai ir turima omeny), bene svarbiausias teisinis dokumentas, kuris užtikrina (ar bent turėtų užtikrinti) veiksmingą teisingumo įgyvendinimą ir pamatinių žmogaus teisių apsaugą, yra Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK). Dabartinis BPK įsigaliojo 2003 metais. Septyneri metai - pakankamas laikas, kad būtų galima vertinti vieną ar kitą teisinį dokumentą. Reikia pripažinti, kad būtent BPK teisininkų bendruomenėje neretai aršiai kritikuojamas, nors platesnėje visuomenėje tokios kritikos ir nesigirdi. Pagrindo tokiai kritikai išties yra. Net bendrais bruožais vertinant šį teisės aktą, krinta į akis jo fragmentiškumas, vidinių ir išorinių sisteminių ryšių stoka. O juk teisėtvarkos institucijų darbo kokybė, žmogaus teisių apsauga yra tiesiogiai priklausoma nuo BPK įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinio kokybės. Kuo daugiau aiškumo, apibrėžtumo ir sąsajumo, tuo daugiau prielaidų kokybiškam teisėtvarkos darbui iš vienos pusės, ir veiksmingai žmogaus teisių apsaugai iš kitos pusės. Vertinant sisteminius atskirų teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijų ryšius, galima pastebėti, kad dabartinis reglamentavimas neužtikrina pakankamo šių ryšių skaidrumo, efektyvumo ir ypač nešališkumo bei objektyvumo. Kaip pavyzdys - BPK 164 str. (IV dalis, XIII skyrius), kuris nustato ikiteisminio tyrimo subjektus. Kaip žinia, ikiteisminis tyrimas yra bene svarbiausia ir atsakingiausia baudžiamojo proceso stadija, kurioje surinkti įrodymai ar atlikti įvairūs tyrimo ir procesiniai veiksmai gali turėti lemiamos reikšmės tolesnei bylos eigai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu padarytos klaidos. Todėl nereikia įrodinėti, kokie aukšti kriterijai ikiteisminio tyrimo stadijoje turėtų būti keliami tyrimą atliekantiems pareigūnams ir institucijoms bei kaip principingai ir objektyviai turėtų būti kontroliuojami atliekami tyrimo veiksmai. Taigi, minėto BPK 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Prokuroras gali nuspręsti pats atlikti visą ikiteisminį tyrimą ar jo dalį.“ Jei atidžiau paanalizuotume šią formuluotę, pastebėtume, kad įstatymų leidėjas čia visiškai nepasisako apie ikiteisminio tyrimo kontrolę, yra tik „organizuoja“ ir „vadovauja“. Esant tokiai formuluotei, atsiranda prielaida ydingam policijos įstaigų ir prokuratūros „suaugimui“, tad kyla pagrįsta abejonė, ar prokuroras įstengs objektyviai ir kritiškai įvertinti ikiteisminio tyrimo veiksmus ar galimas klaidas, jei pats kartu su policijos tyrėju dalyvauja tuos veiksmus atliekant. Tiesa, kaip kontroliuojanti institucija tarsi galėtų būti ikiteisminio tyrimo teisėjas, tačiau kaip tokiu atveju suprasti konstitucinę nuostatą – „teisingumą vykdo tik teismai“, juolab, kai minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Šiame Kodekse numatytais atvejais tam tikrus ikiteisminio tyrimo veiksmus atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjas.“. Čia vėl iškyla objektyvaus ir nešališko vertinimo problema, kai tam tikrus tyrimo veiksmus gali atlikti ir teisėjas. Šioje vietoje tereikėtų prisiminti skandalingą Šiaulių teisėjo atvejį, kai buvo į kairę ir dešinę dalinamos sankcijos asmenų privačių telefoninių pokalbių pasiklausymui. Kita vertus, nieko nuostabaus, visame BPK nerasite skyrelio, kuriame būtų aiškiai įvardyti bendrieji baudžiamojo proceso principai, juos galima „užčiuopti“ nebent fragmentiškai „pabarstytus“ per atskirus BPK straipsnius.
Grįžtant konkrečiai prie prokuratūros klausimo, vien iš šių pavyzdžių galima spręsti, kad prokuratūros vieta, funkcija ir misija mūsų Valstybės teisės ir teisėtvarkos sistemoje nėra pakankamai aiškiai apibrėžtos. Tokią mintį suponuoja ir prieš kurį laiką paviešintas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Stasio Šedbaro siūlymas keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką, šią kompetenciją suteikiant Vyriausybei. Tokį siūlymą galima būtų vertinti įvairiai. Viena vertus ir blogesniu atveju, galima įžvelgti tam tikros interesų grupės siekį turėti „kišeninį“ prokurorą (ir tuo pačiu visą instituciją) ne tik de facto, bet ir de jure, geresniu atveju tikėtina, kad Vyriausybės pavaldumo prokuratūra veiksmingiau gintų bei atstovautų Valstybės ir viešąjį interesą, tačiau šiam optimistiniam rezultatui pasiekti vien formalaus kompetencijų perskirstymo nepakanka, tam reikia gilesnių, (vėl gi) sisteminių prielaidų. Šioje vietoje reikia prisiminti ir dar vieną labai svarbų prokuratūros veiklos barą – viešojo intereso gynimą civiliniame ir administraciniame procesuose. Šia prasme apie prokuratūrą galima būtų kalbėti kaip apie valstybės ir visuomenės advokatą. Nors dabartinis teisinis reglamentavimas (Civilinio proceso kodekso (CPK) 49, 50 straipsniai, Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 5 str. 3d. 3p.) ir suteikia prokurorui teisę pareikšti ieškinį teisme ginant viešą interesą, tačiau tenka pastebėti, kad dėl vadinamųjų blanketinių normų (t.y. nukreipiančių į kitus, tačiau konkrečiai nenurodant į kokius įstatymus) minėtuose įstatymų straipsniuose šių prokuroro (kaip ir bet kurio asmens) teisių įgyvendinimas tampa sudėtingu procesu, reikalaujančiu didelių darbinių ir laiko sąnaudų. Ypač tai pasakytina, kuomet kalbame apie viešo intereso gynimą civilinių teisinių santykių srityje, kadangi čia reikalingas ir specifinis teisinis mąstymas bei ženklus specialiųjų žinių ir kompetencijų bagažas, ko, ne paslaptis, prokuratūros pareigūnams neretai stinga. Todėl kalbant apie gilesnes sistemines teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemų reformos prielaidas, visų pirma būtina kritiškai revizuoti paminėtą įstatyminę bazę tokia linkme, kad teisinis reglamentavimas taptų konkretesnis ir skaidresnis, paliekantis mažiau baltų dėmių ir teisinių spragų. Tačiau tam reikia ir platesnės teisininkų bendruomenės diskusijos. Pagaliau, negalime pamiršti ir susikaupusių bendrųjų viešosios politikos bei valstybės politinės sistemos problemų, kurios jau gresia rimta ilgalaike politine ir visuomenine krize.
Tad Prezidentės komanda turi apie ką pagalvoti, uždaviniai sudėtingi. Akivaizdu, kad jų strategiškai nesudėliojus, skambūs ir griežti Prezidentės žodžiai tik ir liks žodžiais patiklių rinkėjų ausims paglostyti ir reitingų lentelėms papudruoti. Vien problemos įvardijimas, t.y. dabartinėje situacijoje pasakius „A“ nepasakyti „B“, būtų tolygu stručio galvos kišimui į smėlį, tačiau tai mes jau anksčiau esame ne kartą patyrę ir nuo to jau tiesiog koktu.
Tomas Bakučionis, LSDS valdybos narys
Facebook
Twitter
nusiųsk el.paštu
Skaityti komentarus 9