Gretos romanas 2: Meilės fobija (6) 11

Gretos romanas 2, Meilės fobija, 6 dalis

11	Komentarai

Teksto dydis Spausdinti Persiųsti Pranešk klaidą

Image Source nuotr.

 

Vėl

Jau buvo dešimta valanda vakaro.

— Nagi, Mei, galvok, — suburbuliavau.

Šaltos ir niūrios gatvės tikrai neviliojo, reikėjo susirasti nakvynę. Žinoma, visada galėjau rinktis benamių prieglaudą, bet juk nebuvau benamė. Bent jau teoriškai. Prisiminiau, jog pas savo buvusio nuomininko kaimynę turėjau pasilikusi kelis savo vertingesnius daiktus, nes kaip paaiškėjo, buto savininkas vogė mano pinigus. Tiesiu taikymu nuėjau pas geraširdę kaimynę.

— Mieloji, — suulbėjo pusaklė močiutė, pravėrusi buto duris.

— Labas vakaras, ponia Toler, — pasisveikinau, — Jei prisimenate, buvau pas jus palikusi kelis savo daiktus.

— Taip, taip, žinoma, užeik, — apsidžiaugė.

Greitai šmurkštelėjau į šiltą butą, kvepiantį sausainiais.

— Eikš, turiu arbatos, — pasakė, stumdama mane į virtuvę.

Nesispyriodama nuėjau, tikrai ne pro šalį išgerti ko šilto.

— Ilgai tavęs nemačiau, — pasiskundė senučiukė.

Ji buvo vieniša moteris, vyras seniai miręs, vaikai iškeliavę svetur; visada apsidžiaugdavo radusi progą pasikviesti mane į svečius. Pasistengiau greitai nupasakoti, kas įvyko per pastarąsias kelias dienas.

— Ooo, vargšelė, — atsiduso, pastumdama artyn lėkštę sausainių. — Šią naktį gali pasilikti pas mane, — pasiūlė. — Žinoma, vietos nėra, tad tektų miegoti ant sofos, tačiau bent jau šilta ir jauku.

Žvelgdama į mielą raukšlių išvagotą veidą, nejučiomis nusišypsojau. Ilgai nesvarsčiusi, sutikau, o nuo ryt sau pasižadėjau susirasti pastovią pastogę.

* * *

Nežinia kelintą laikraštį varčiau rankose. Jokio darbo. Ar bent jau tokio, kuriam tikčiau aš. Užsimetusi ant pečių pasiimtą iš ponios Toler gitarą, žingsniavau senamiesčio gatvelėmis. Turėjau kelias šimtines, tačiau jų ilgam tikrai neužteks.

Galiausiai įžengiau į viena iš čia esančių kavinių. Nedidukė, pilna žmonių ji buvo nepaprastai jauki. Kadangi visi staliukai buvo užimti, nuėjau tiesiai prie baro. Prieš akis išdygo besišypsantis padavėjas.

— Ko pageidaujate?

— Emm… Manau, kol kas pasitenkinsiu kava.

Atidžiau nužvelgiau kavinę. Apvalūs maži staliukai, prieblanda, tyliai grojanti muzika, tikrai romantiška vietelė. Vienoje pusėje pastebėjau stovintį pianiną, kelis mikrofonus. Grįžusio padavėjo paklausiau:

— Čia vyksta gyvi pasirodymai?

— Taip, tik šiuo metu kavinės savininkas neišgali nusisamdyti net pigiausio muzikanto, — atsiduso liūdnai ir stumtelėjo man po nosimi garuojančią kavą.

— Kaip manai, ar savininkas prieštarautų, jei atsirastų savanoris atlikėjas, atliekantis savo dainas, ir neprašantis jokio užmokesčio? Tiesiog šiaip, kad galėtų pagroti žmonėms.

— Norėtum pamėginti? — paklausė, žvilgtelėjęs į šalia pastatytą mano gitarą.

— Taip, būtų neblogai.

— Na, galiu paklausti, — atsakė ir mirktelėjęs kažkur pradingo.

Gurkšnojau kavą ir mintyse meldžiau, kad tik man suteiktų progą. Grojau aš neblogai, o ir balso tembras žmonėms atrodydavo gana geras, tad jei pavyktų, gal net gaučiau arbatpinigių. Netrukus sugrįžo vaikinukas, o šalia jo žingsniavo stambus dėdulė, kuris man priminė pitbulį. 2 psl. >